Aktualu
Ką tik atšventėme Vasario 16-ąją, Lietuvos Valstybės atkūrimo dieną, netruko kartu su artėjančiu pavasariu ateiti dar viena ypatingai svarbi kovo 11-osios – Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo dienos – šventė. Šių dviejų valstybei ypatingai svarbių datų kontekste, manau, ypač aktualu ir prasminga kalbėti apie instituciją, dažnai pavadinamą svarbiausia, jautriausia valstybės ląstele, visuomenės, tautos išlikimo pagrindu, netgi mažąja valstybe valstybėje, tai yra apie šeimą. Jos tema pastaruoju metu tiek Lietuvoje, tiek regionuose vyksta intensyvios diskusijos. Tradicinės šeimos, sudarytos santuokos pagrindu, adresu neretai pasiunčiami ją sumenkinti bandantys teiginiai.
Kyla klausimas, kas gi atsitiko, jog XXI amžiaus, 22-us laisvės metus pasitinkančioje Nepriklausomoje Lietuvoje daliai visuomenės pasidarė nebeaišku, kas yra šeima, kam reikalinga santuoka? Tikėtina, jog nemažą impulsą minėtoms diskusijoms davė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas, pripažįstantis, kad Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. birželio 3 d. patvirtintos ,,Valstybinės šeimos politikos koncepcijos“ nuostatose įtvirtintos tik santuokos pagrindu sukurtos šeimos sąvokos prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsniui, kuriame konstatuojama, kad ,,šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“, ,,valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę“, ,,santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu“. Tiesa, Konstitucinis Teismas minėtame nutarime pripažįsta neatsiejamą ir neginčijamą santuokos ir šeimos ryšį, nurodydamas, kad toks šeimos modelis neabejotinai turi išskirtinę vertę visuomenės gyvenime, užtikrina Tautos ir valstybės gyvybingumą bei istorinį išlikimą. Vis tik aiškindamas Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalį Konstitucinis Teismas suformuluoja tokią nuostatą, kad ,,konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, tai yra santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma (tai yra santuoka – aut. pastaba) konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi.“
Tokį aiškinimą norisi palydėti keletu pasvarstymų: kažin, ar apskritai šiandien gyventume laisvoje šalyje, jei 1918 ar 1990 metais nebūtų atsiradę ypatingo ryžto lietuvių tautos, valdžios žmonių, kurie patikėjo, jog mums reikia ne kokios nors, o būtent laisvos ir tik visiškai nepriklausomos valstybės? Kažin, ar šiandien kalbėtume gimtąja lietuvių kalba, jei sunkiausiais istoriniais laikais mūsų protėviai būtų susitaikę, jog nieko tokio, jei gimtoji kalba bus kiek surusinta, sulenkinta ar pan. Kad ir buvo žmonių, kuriam laikui ,,išdavusių“ gimtąją kalbą, paprasti žmonės aiškiausiai suprato, kad kompromisų būti negali, kad lietuvių kalba yra mūsų, gimtoji, tėvų ir motinų iš kartos į kartą perduota ir reikia daryti viską, kad ji išliktų.
Akivaizdu, kad pamatiniuose, gyvybiškai svarbiuose vertybiniuose dalykuose su kompromisais turime būti atsargūs. Ir vis tik dažnai ypač žiniasklaidos priemonėse sutinkame keistus netgi žinomų žmonių pasvarstymus: o kam santuoka, kam reikia antspaudo, galim ir taip gyventi, kodėl būtinai vyras ir moteris, jei patogu, galima ir kitaip... Stop. Mūsų visuomenėje visur galioja tam tikros taisyklės, mes visai nesipiktiname, kad mus sustabdęs policininkas prašo vairuotojo pažymėjimo, darbdavys reikalauja diplomo, nors ir taip mes galime pademonstruoti savo gebėjimus... Mes tuoj registruojame vos gimusį kūdikį, nes jam reikia tapatybės dokumento, nors ir taip aišku, kad jis mūsų vaikas, tačiau visuomenė kitaip jo nepripažintų, nebūtų galimybės jam teikti valstybės paramos, tačiau kalbant apie šeimos, įteisintos santuokos ryšiu, gimimą, jos pristatymą visuomenei, pripažinimą, kad ji yra ir galbūt taip pat reikalinga palaikymo, paramos, jau atsiranda kita nuomonė. Man tai primena vaikystės žaidimą ,,Taip tyčia...“, kuomet kiemo vaikai susitardavome, kas mes būsime ir ,,Taip tyčia“ būdavome kuo tik panorėdavome: tėvais, mokytojais, gydytojais ir pan. Tai buvo tik vaikų žaidimas.
Kalbant apie suaugusius, jų kuriamą bendrą gyvenimą, ,,Taip tyčia“ žaidimas jau neturėtų tikti, nors vis dar išlieka labai populiarus: susitariame ir ,,taip tyčia“ esame vyras ir žmona, nors statistiniai duomenys akivaizdžiai rodo, kad sugyventinių porose tik moterys įsivaizduoja jau esančios žmonos, o vyrai prisipažįsta esantys laisvi, tai yra nevedę.
Gal tiesiog pripažinkime, kad didelę įtaką šiandienos žmonėms daro brandos, atsakomybės, tikėjimo, tikros meilės (pagrįstos ne vien jausmu, bet ir valia) trūkumas. Juk ne taip lengva atsispirti, kai kasdien, kur tik būdami, girdime ,,viliojančius pasiūlymus“: ,,gaukite du kartus daugiau“, ,,nepraleiskite progos pirkti pigiau“, ,,be įsipareigojimų“, ,,be jokių kliūčių“, ,,meilė be pasekmių“ ir t. t. Kokia seka galėtų ankstesniąją pratęsti? Tikriausiai – be principų, be vertybių, be savasties, be tikros šeimos... Dar kartą STOP. Netgi SOS! O juk ne veltui sakoma, kad sąmoningai apsisprendus, brandžiai įsipareigojus, atsakingai ištarus ,,Taip“, sutuoktiniams net ir be jokių akcijų pats Dangus dvigubai ar net dar daugiau duoda.
Žinoma, mums dažnai tuo sunku patikėti. Paradoksai: dažnai stebimės netgi labai darniomis šeimomis, turinčiomis daugiau vaikų, žvelgiame į jas tarsi pro padidinamąjį stiklą, tačiau tuo pačiu apgailestaujame, jog mažėja vaikų, pedagogams ir kitiems specialistams trūksta darbo, nyksta tradicinės vertybės... Tačiau kas, jei ne mes patys už visa tai atsakingi, kas, jei ne mes, tai išsaugos?
Manau, kad šeimos, pagrįstos santuoka, vertės nė nereikia įrodinėti. Jos šaknys gilios, gajos, išaugančios iš žmonijos atsiradimo pradžios laiko, plačiai išsikerojančios kultūrinėje, mitinėje erdvėje. Štai mes, telšiškiai, galime tik didžiuotis, mąstydami apie savo gimtojo miesto, tiesiogiai susijusio su amžinomis šeimos vertybėmis, pradžią: legenda apie Telšių miesto įkūrėją milžiną Džiugą mums pasakoja, kad jis buvęs ne šiaip sau vyras, o sutuoktinis, labai mylėjęs, o vėliau verkęs ir skaudžiai gedėjęs savo mirusios žmonos...
Tik giliai vidumi galime suvokti, kokia svarbi ir mums, XXI amžiaus, 22-us laisvės metus pasitinkančioje Nepriklausomoje Lietuvoje gyvenantiems žmonėms, turi išlikti tikros šeimos, pagrįstos santuoka, siekiamybė, idėja. Belieka pasidžiaugti ir padėkoti iniciatyviems pačios gausiausios (iš 11 Seime veikiančių) Seimo narių parlamentinės grupės ,,Už tradicinę šeimą“ (šiuo metu grupėje 98 Seimo nariai) atstovams, tarp kurių ir abu Seimo nariai telšiškiai: Almantas Petkus ir Valentinas Bukauskas. Šios grupės iniciatyva parengtas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio Pakeitimo įstatymo projektas , kuriuo siekiama Konstitucijoje aiškiai įtvirtinti, jog ,,Šeima sukuriama laisvu vyro ir moters sutarimu sudarius santuoką“.
Tikėkime, kad ne tik parlamentinei grupei ,,Už tradicinę šeimą“ priklausantiems, bet ir kitiems tautos išrinktiems Lietuvos Respublikos Seimo nariams pakaks ryžto balsuoti už įstatymo pakeitimą. Ir nors ne visuomet pavyks žmonėms išgyventi santuokoje, nors yra ir bus nepilnų, nedarnių šeimų, partnerystėje gyvenančių žmonių, tačiau tegu tai netaps kliūtimi valstybės mastu įvertinti santuokinę šeimą, kuri turi išlikti mūsų visų siekiamybė. Kitaip manydami sunkiai nusidėtume ateities kartoms, neberadusioms mūsų pamintų žmonijos pradžią siekiančių, protėvių mums perduotų idealų...
Irena Daubarienė
Telšių dekanato šeimos centro savanorė
