Žemaičių Kalvarijos atlaidų istorijos ištakos

Įsteigus Kančios kelio koplyčias, vyskupo Jurgio Tiškevičiaus prašymu popiežius Urbonas III kai kurioms šių koplyčių 1639 m. suteikė atlaidus. Dominikonai parašė giesmių bei maldų ir nustatė, kaip, norint atlaidus gauti, Kančios kelią apeiti, kaip melstis ir kokias sąlygas išpildyti. Iš Romos į Žemaičių Kalvariją atgabentą Švč. M. Marijos su Kūdikiu paveikslą 1643 m. paskelbus stebuklingu ir pastačius naują Švč. M. Marijos Apsilankymo bažnyčią, ankstesnieji atlaidai išaugo į kasmet liepos 2 – 12 d. švenčiamus Švč. M. Marijos Apsilankymo atlaidus. Būtent liepos 2 d. į bažnyčią buvo įnešta iš Liublino dominikonų vienuolyno 1649 m. atgabenta Šv. Kryžiaus relikvija. Švč. M.Marijos Apsilankymo bažnyčia tapo centrine Žemaičių Kalvarijos Kančios kelio vieta: iš čia maldininkų procesijos pajuda lankyti Kristaus kančios vietų ir į čia jos vėl sugrįžta. Maldininkai tartum kartu su Jėzaus motina seka paskui sunkų kryžių nešantį jos Sūnų. 

XVIII amžiuje

Švč. M. Marijos Apsilankymo atlaidai tapo gana populiarūs jau XVII a., tačiau ypač išgarsėjo XVIII a. Prie atlaidų populiarinimo prisidėjo ir Žemaičių vyskupas A. Tiškevičius, 1748 m. paraginęs aplinkinių parapijų klebonis rengti keliones į Žemaičių Kalvarijos Didžiuosius atlaidus. Į atlaidus patraukdavo didžiuliai būriai su giesmėmis, dūdomis, parapinėmis ir bažnytinėmis vėliavomis. Dominikonai šias procesijas pasitikdavo prie miestelio prieigų, taip pagerbdami maldininkus. Maldininkų antplūdis tapo toks didelis, kad nebeužteko nė 1750 m pastatytos didelės medinės bažnyčios su 24 altoriais: kunigai nebespėdavę aukoti šv. Mišių aukotojų intencijomis. Todėl nutarta statyti dar erdvesnę mūrinę bažnyčią, atsiradusią 1823 m.