Kryžiaus kelio kalnai
Šešta vieta. PAS ANĄ
GARBINAME TAVE...
K. Gerasis Viešpatie Jėzau, * grandinėmis ir virvėmis surakintas, * pas Aną šarvuota ranka į veidą užgautas, * pasigailėk mūsų!
A. Pasigailėk mūsų, Viešpatie, * pasigailėk mūsų!
Melskimės. * Kantrusis Viešpatie Jėzau, * Tu leidaisi surišamas, * iš vieno neteisingo teismo į kitą vedžiojamas * ir į šventąjį veidą mušamas. * Išmokyk mus kantriai pakelti visas gyvenimo sunkenybes ir nelaimes, * kad galėtume atsilyginti už visas savo nuodėmes. * Tu gyveni ir viešpatauji per amžius. – A. Amen.
(TĖVE MŪSŲ; SVEIKA, MARIJA; GARBĖ DIEVUI.)
(Melodija – O ŽMOGAUS SIELA.)
JAU SUSIRINKO TARYBA, * einanti teismo tarnybą, * ir laukė Jėzaus teisėjai – * Jo dideli nekentėjai.
2 Jie jau iš anksto gudravo, * kai tiktai Jėzų sugavo, * kas jiems reikėsią daryti, * Jėzų kaip reiks pražudyti.
3 Niekšai ten du atkeliavo, * Viešpatį skundė, melavo: * „Jis sakė sugriausiąs šitą * šventyklą, bočių statytą“.
4 Nors Jėzus to nežadėjo, – * Jis apie kitką kalbėjo, – * žodžius Jo ėmė kraipyti, * troško Jį tuoj pražudyti.
5 Greitai Kajafas pašoko, * ant Atpirkėjo sušuko: * „Ką tu į tai pasakysi, * negi tai visa paneigsi?“
6 Jėzus jo mintį pažino, * kokio jis siekia sprendimo, * tad nieko jam neatsakė, * nors liežuviu anas plakė.
7 Kajafas sėdo ir stojo, * Jėzui net kumščiu grūmojo: * „Prisiekdinu vardu Dievo: * ar tu Sūnus amžių Tėvo?“
8 „Taip, aš tikrai Sūnus Dievo, * jūsų visų dangaus Tėvo. * Jūs dar mane pamatysit * ateinantį debesyse...“
9 Šitai Kajafas išgirdęs, * perplėšė rūbus įširdęs: * „Ausim girdėjote savo, * kaip Jis dabar piktžodžiavo“.
10 „Liudytojų nebereikia! * Mūsų įstatymai teikia * bausmę už šitokią kaltę – * vertas prie kryžiaus prikalti!“
11 Tokį padarę sprendimą, * spjaudyt į Viešpatį ima. * Kiti Jį mušė per veidą, * tyčiojos ir nepaleido.
12 „Jei Tu tikrai Sūnus Dievo, * mums pranašauk, kas užgavo. * Sakeisi esąs Mesijas, * Dievo Naujienos nešėjas“.
13 Šitaip per naktį sargyba, * kolei ilsėjos taryba, * kankino Viešpatį žiauriai – * nedavė atilsio, daužė.
14 Argi, žmogau, neraudotum, * jei tik geriau pagalvotum, * teisme ką Jėzus kentėjo * nuo tų žiaurių nekentėjų.
15 Siela krikščionio kiekvieno, * Jėzų atminki šiandieną – * kančias atmink Atpirkėjo, * kaip savo kraują Jis liejo.
16 Ir atsiminki kas dieną, * jog už kaltybę kiekvieną * užtrauki sau prakeikimą, * o netenki atpirkimo.
17 Kai mes akis jau užmerksim, * mūsų, kaltų, nepasmerki: * nuvesk visus mus į dangų, * meldžiam Tave, Jėzau brangus!
Šešta vieta. PAS ANĄ
GARBINAME TAVE...
K. Gerasis Viešpatie Jėzau, * grandinėmis ir virvėmis surakintas, * pas Aną šarvuota ranka į veidą užgautas, * pasigailėk mūsų!
A. Pasigailėk mūsų, Viešpatie, * pasigailėk mūsų!
Melskimės. * Kantrusis Viešpatie Jėzau, * Tu leidaisi surišamas, * iš vieno neteisingo teismo į kitą vedžiojamas * ir į šventąjį veidą mušamas. * Išmokyk mus kantriai pakelti visas gyvenimo sunkenybes ir nelaimes, * kad galėtume atsilyginti už visas savo nuodėmes. * Tu gyveni ir viešpatauji per amžius. – A. Amen.
(TĖVE MŪSŲ; SVEIKA, MARIJA; GARBĖ DIEVUI.)
(Melodija – O ŽMOGAUS SIELA.)
JAU SUSIRINKO TARYBA, * einanti teismo tarnybą, * ir laukė Jėzaus teisėjai – * Jo dideli nekentėjai.
2 Jie jau iš anksto gudravo, * kai tiktai Jėzų sugavo, * kas jiems reikėsią daryti, * Jėzų kaip reiks pražudyti.
3 Niekšai ten du atkeliavo, * Viešpatį skundė, melavo: * „Jis sakė sugriausiąs šitą * šventyklą, bočių statytą“.
4 Nors Jėzus to nežadėjo, – * Jis apie kitką kalbėjo, – * žodžius Jo ėmė kraipyti, * troško Jį tuoj pražudyti.
5 Greitai Kajafas pašoko, * ant Atpirkėjo sušuko: * „Ką tu į tai pasakysi, * negi tai visa paneigsi?“
6 Jėzus jo mintį pažino, * kokio jis siekia sprendimo, * tad nieko jam neatsakė, * nors liežuviu anas plakė.
7 Kajafas sėdo ir stojo, * Jėzui net kumščiu grūmojo: * „Prisiekdinu vardu Dievo: * ar tu Sūnus amžių Tėvo?“
8 „Taip, aš tikrai Sūnus Dievo, * jūsų visų dangaus Tėvo. * Jūs dar mane pamatysit * ateinantį debesyse...“
9 Šitai Kajafas išgirdęs, * perplėšė rūbus įširdęs: * „Ausim girdėjote savo, * kaip Jis dabar piktžodžiavo“.
10 „Liudytojų nebereikia! * Mūsų įstatymai teikia * bausmę už šitokią kaltę – * vertas prie kryžiaus prikalti!“
11 Tokį padarę sprendimą, * spjaudyt į Viešpatį ima. * Kiti Jį mušė per veidą, * tyčiojos ir nepaleido.
12 „Jei Tu tikrai Sūnus Dievo, * mums pranašauk, kas užgavo. * Sakeisi esąs Mesijas, * Dievo Naujienos nešėjas“.
13 Šitaip per naktį sargyba, * kolei ilsėjos taryba, * kankino Viešpatį žiauriai – * nedavė atilsio, daužė.
14 Argi, žmogau, neraudotum, * jei tik geriau pagalvotum, * teisme ką Jėzus kentėjo * nuo tų žiaurių nekentėjų.
15 Siela krikščionio kiekvieno, * Jėzų atminki šiandieną – * kančias atmink Atpirkėjo, * kaip savo kraują Jis liejo.
16 Ir atsiminki kas dieną, * jog už kaltybę kiekvieną * užtrauki sau prakeikimą, * o netenki atpirkimo.
17 Kai mes akis jau užmerksim, * mūsų, kaltų, nepasmerki: * nuvesk visus mus į dangų, * meldžiam Tave, Jėzau brangus!