Kaip ruoštis išpažinčiai?
Parengė Tomas Viluckas
Kad atliktume gerą išpažintį yra būtinas pasirengimo etapas. Nuo jo priklausys, kaip seksis prie klausyklos: ar mikčiosime kaip vaikai, ar nekompleksuodami atversime nuodėmklausiui savo vidų. Kalbama apie nuodėmių prisiminimą. Ne vieną kamuoja klausimas: „Ką sakyti per išpažintį?“ Neretas samprotauja: „Nieko nenužudžiau, nepavogiau, nesvetimavau... Nėra ko ir tos išpažinties eiti“. Deja, pernelyg dažnai išpažintis suvokiama tik kaip nepadorių poelgių išvardijimas. Nieko nėra blogiau, kai tokia paviršutiniška, pasitenkinimo savimi atmosfera užvaldo krikščionį. Tačiau Biblija įspėja, kad nusideda kiekvienas (plg. 1 Jn 1, 8; Rom 3, 9 – 10). Nė vienas neturime nekaltojo prasidėjimo malonės, negana to, Raštas negailestingai demaskuoja nenusidėjimo saviapgaulę: „Štai esu gimęs su kalte, ir mano motina mane pradėjo su nuodėme“ (Ps 51, 7). Polinkis nusidėti, kuris yra gimtosios nuodėmes pasekmė visada tūno šalia ir pasireiškia pačiomis įvairiausiomis formomis.
Visas nuodėmes galime suklasifikuoti į tris „kategorijas“. Tai nusižengimai prieš Dievą, prieš kitą žmogų ir prieš save. Tokia struktūra padeda susikoncentruoti ties esminiais dalykais.
Dažniausiai pamirštame, kad visų nuodėmių šaknis yra būtent tikėjimo, gyvo ir asmeninio santykio su Dievu stygius. Verta permąstyti su tikėjimu susijusias problemas, abejones, abejingumą maldai, Šventojo Rašto skaitymui. Santykius su artimu teršia egoizmas, meilės, suinteresuotumo, dėmesio kitam žmogui trūkumas, žiaurumas, pavydas, liežuvavimas... Prieš save nusidedame, kai nemylime savęs, negerbiame savo kūno kaip Šv. Dvasios šventovės, neskiriame laiko savo asmenybei auginti. Remdamiesi šiais kriterijais (nuodėmė prieš Dievą, artimą ir save) kiekvienas mūsų galime atpažinti savo nusižengimus.
Ruoštis išpažinčiai geriausia maldos metu. Būtina kviesti Šventąją Dvasią, kurios šviesa turi nušviesti visus mūsų sąžinės užkampius. Juk viena jos užduočių yra parodyti klaidas, kad neklaidžiotume patamsiais (plg. Jn 16, 8). Taip pat patartina pasinaudoti įvairiomis sąžinės apyskaitomis, peržvalgomis, ištyrimais, kurių pagrindą sudaro klausimai apie dažniausiai pasitaikančias mūsų klaidas. Tačiau jokie klausimynai neaprėpia žmogaus širdies, nes jos gelmėje paslaptingai kalba Dievas. Jo artumą patirti padės Šventojo Rašto ištraukos, pasakojančios apie krikščionio gyvenimo kilnumą, Jėzaus paskelbtų palaiminimų meditacija. Kontrastas su mūsų gyvenimu atvers, kokios nuodėmės mums trukdo būti vienybėje su Dievu. Pasirengimas išpažinčiai yra reta (deja!), bet puiki proga pabūti akis į akį su savimi, peržvelgti į savo elgesį, įpročius, santykius su žmonėmis. Popiežius Jonas Paulius II sakė, kad širdies ištyrimas yra: „ne baimės kupina psichologinė savistaba, bet sąžininga ir blaivi akistata su vidiniu moralės įstatymu, Bažnyčios pateiktomis evangelinėmis normomis, su pačiu Jėzumi Kristumi, mūsų Mokytoju bei mūsų gyvenimo pavyzdžiu, ir su dangiškuoju Tėvu, kviečiančiu mus būti gerus ir tobulus“. Jėzaus asmens akivaizdoje mūsų širdis išgyvena savotišką teismą, kuriame pasveriame savo pasirinkimus, poelgius, nuostatas ir taip pasirengiame ne sulaukti atrodytų pelnytos bausmės, bet atleidimo.
Bažnyčia rekomenduoja Sutaikinimo sakramento priėmimui pasirengti Dievo žodžio šviesoje, nes Psalmių knygoje sakoma: „Tavo žodis - žibintas man kojoms ir šviesa mano takui“ (Ps 119, 105). Šventasis Raštas mums pasako ne tik kas nedera krikščioniui, bet ir koks jis turi būti. Matydami, kaip neatitinkame krikščionio gyvenimo kilnumo, galime aiškiau suprasti, kuo nusidėjome Viešpačiui.
„Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė.
Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti.
Palaiminti romieji: jie paveldės žemę.
Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo:
jie bus pasotinti.
Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo.
Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą.
Palaiminti taikdariai:
jie bus vadinami Dievo vaikais.
Palaiminti persekiojami dėl teisumo:
jų yra dangaus karalystė.“ (Evangelija pagal Matą 5, 3–10)
„Meilė tebūna be veidmainystės. Bodėkitės pikto, laikykitės gero. Nuoširdžiai mylėkite vieni kitus broliška meile; lenktyniaukite tarpusavio pagarba. Nebūkite apsileidę, bet uolūs, karštos dvasios, tarnaukite Viešpačiui. Džiaukitės viltyje, būkite kantrūs varge, ištvermingi maldoje. Rūpinkitės šventųjų reikalais, puoselėkite svetingumą. Laiminkite savo persekiotojus, laiminkite ir nekeikite. Džiaukitės su besidžiaugiančiais, verkite su verkiančiais. Sutarkite tarpusavyje. Nesiveržkite prie aukštų dalykų, bet pasitenkinkite kukliais. Nelaikykite savęs išmintingais. Niekam neatmokėkite piktu už pikta, rūpinkitės tuo, kas gera visų žmonių akyse. Kiek galima ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikoje su visais žmonėmis. Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai Dievo rūstybei; juk parašyta: Mano kerštas, aš atmokėsiu, sako Viešpats. Verčiau jei tavo priešininkas alksta, pavalgydink jį, jei trokšta, pagirdyk jį. Taip darydamas, tu krausi žarijas ant jo galvos. Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu.“ (Laiškas romiečiams 12, 9–21)
„Niekam nebūkite ką nors skolingi, išskyrus tarpusavio meilę, nes kas myli, tas įvykdo įstatymą. Juk įsakymai: Nesvetimauk, nežudyk, nevok, negeisk ir kiti gali būti sutraukti į tą vieną posakį: Mylėk savo artimą kaip save patį. Meilė nedaro nieko pikta artimui. Taigi meilė – įstatymo pilnatvė.“ (Laiškas romiečiams 13, 8–10)
„Juk Kristus numirė ir atgijo, kad būtų gyvųjų ir mirusiųjų Viešpats. Tai kaipgi tu smerki savo brolį?! arba kodėl niekini savo brolį? Juk visi turėsime stoti prieš Dievo teismą. Taigi kiekvienas iš mūsų duos Dievui apyskaitą už save. Tad liaukimės teisti vieni kitus. Verčiau pasiryžkite nebeduoti broliui akstino nupulti ir pasipiktinti”. (Laiškas romiečiams 14, 9 –10. 12–13)
„Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria“. (Pirmas laiškas korintiečiams 13, 4–7)
„Kūno darbai gerai žinomi - tai ištvirkavimas, netyrumas, gašlavimas, stabmeldystė, burtininkavimas, priešiškumas, nesantaika, pavyduliavimas, piktumai, vaidai, nesutarimai, susiskaldymai, pavydai, girtavimai, apsirijimai ir panašūs dalykai. Aš jus įspėju, kaip jau esu įspėjęs, jog tie, kurie taip daro, nepaveldės Dievo karalystės. Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas. Tokiems dalykams nėra įstatymo“. (Laiškas galatams 5, 19–23)
„Privalu atsižadėti ankstesnio senojo žmogaus gyvenimo būdo, žlugdančio apgaulingais geismais, atsinaujinti savo proto dvasinėje gelmėje, apsivilkti nauju žmogumi, sukurtu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume. Tad, pametę melagystę, kiekvienas kalbėkite tiesą savo artimui, nes mes esame vieni kitų nariai. Rūstaudami nenusidėkite! Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės! Ir nepalikite vietos velniui. Kas vogdavo, tegu nebevagia, bet imasi triūso, dirbdamas savo rankomis gerą darbą, kad turėtų iš ko padėti stokojančiam. Joks bjaurus žodis teneišeina iš jūsų lūpų; kalbėkite vien kas gera, kas tinka pamokyti ir duoda naudą klausytojams. Ir neliūdinkite Šventosios Dievo Dvasios, kuria esate paženklinti atpirkimo dienai. Tebūna toli nuo jūsų visokie šiurkštumai, piktumai, rūstybės, riksmai ir piktžodžiavimai su visomis piktybėmis. Verčiau būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus“. (Laiškas efeziečiams 4, 22–32)
