Stebuklingosios malonės

Iškart po įsteigimo Kančios kelias, anot liudijimų, tapo ypatinga stebuklingų malonių vieta. Nuo XVII a. per visą vėlesnę istoriografiją driekiasi pasakojimas apie Lvovičiaus, kilmingo Žemaičių pono, sūnaus pagijimą. 1648 m. birželio mėnesį mirė Lvovičiaus sūnus. Tėvas padaręs įžadą: jei sūnus atgytų, jie abu nueitų į Žemaičių Kalvariją aplankyti Kančios kelio stočių. Sūnus atgijęs, ir abudu liepos mėnesį dalyvavę Didžiuosiuose Kalvarijos atlaiduose. Vienoje XVII a. poemelėje apie Kalvariją minima daug įvairių pagijimų: išgydomas apkurtimas, galvos skausmas, džiova, akliesiems gražinamas regėjimas ir pan.

Stebuklingais laikomi ne tik Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas ir Nukryžiuotojo skulptūra bažnyčios didžiajame altoriuje, bet ir bažnyčioje irgi esanti Jėzaus iš Nazareto skulptūra, maldininkų apraišiota juostelėmis ir kaspinais, į Varduvą įtenkantis Cedrono upelis, per kuri maldininkai brenda ir kuriame plauna skaudamas vietas. Skaudamos vietos taip pat tradiciškai plaunamos prie šešioliktos koplyčios esančiame Jurkaus tvenkinyje. Stebuklingais laikomi ir tryliktoje koplyčioje „Prie Miesto vartų“ esantys mediniai kryžiai, kurių skiedreles žmonės lupinėja, kad nešiotųsi su savimi, nes jos saugo nuo nelaimių. Kalbama apie raudono kryžiaus pasirodymą virš bažnyčios, apie Dievo Motiną, kuri paveiksle čia liūdna, čia linksma, apie keista šviesa nušvintantį jos paveikslą.