Keturiolikta vieta. PRIE MIESTO VARTŲ

GARBINAME TAVE...

K. Brangusis Viešpatie Jėzau, * kryžių į Kalvarijos kalną nešantis * ir po sunkia našta svyruojantis, * pasigailėk mūsų!

A. Pasigailėk mūsų, Viešpatie, * pasigailėk mūsų!

Melskimės. * Viešpatie Jėzau Kristau, * mylėdamas mus, nusidėjėlius, * ant savo pečių Tu nešei sunkų kryžių; * išmokyk mus gyvenimo vargų kryžių paskui Tave nešti * ir visa širdimi Tave mylėti. * Tu gyveni ir viešpatauji per amžius. – A. Amen.

(TĖVE MŪSŲ; SVEIKA, MARIJA; GARBĖ DIEVUI.)

(Melodija – ATMINK, KRIKŠČIONI.)

VALANDĄ ŠEŠTĄ iš miesto išėjo, * nešdamas kryžių, prie kalno artėjo; * baisiai kentės ten, ant kryžiaus iškeltas, * skaudžiai prikaltas.

2 Nešė Jis kryžių, vos ėjo, svyravo – * šiąja sunkybe kaltus mus vadavo. * Mūsų kaltybės Jį šitaip suspaudė: * kvapą vos gaudė.

3 Budeliai Jėzų vis vertė skubėti; * kol Jis dar gyvas, norėjo suspėti * baisią Jam mirtį Golgotoj prirengti, * garbę atimti.

4 Tyčiojos, šaipės ir šitaip kalbėjo: * „Darė stebuklų, o taip nusilpnėjo! * Jeigu ką gali, dabar teparodo – * nepasiduoda...“

5 „Jei Jis turėtų bent kiek dieviškumo, * tai nedejuotų dėl tokio silpnumo; * Jis tiktai dėjos stiprus ir melavo – * žmones prigavo“.

6 Viešpats vos ėjo ir sunkiai alsavo, * visiškai baigė jau valandas savo. * Visą pakirto to kelio sunkumas, * priešų žiaurumas.

7 Alpo širdis Jam iš skausmo didžiausio, * galvą svaigino vainikas aštriausias; * akys nematė jau tako, kur eiti – * koją kur kelti.

8 Mes bent užjauskim Jo kančią, atminę * baisią kelionę šią Jo paskutinę. * Atsiprašykim, kad Jį taip kamavom * nuodėmėm savo.

9 Broliai, atminkim, ką Jėzus kentėjo, * kai šventą kraują Jisai už mus liejo, – * kaip Jį sugavę baisiausiai kankino, * kol numarino.

10 Jėzau mieliausias, už mus tiek kentėjęs, * prakaito, kraujo ir ašarų liejęs, * duok mums malonę kaltes apgailėti, * pasitaisyti.