Atlaidai caro priespaudos metais

Caristinės priespaudos metais į Žemaičių Kalvarijoje vykstančius atlaidus suplaukdavo minios žmonių iš įvairiausių Lietuvos parapijos ir net iš už Lietuvos ribų. Štai kaip į atlaidus vykstančias minias aprašo iš Žemaičių Kalvarijos kilęs rašytojas P. Abelkis: „Jau iš pat ryto, be pavienių, ėmė plaukti organizuotų minios. Tai buvo parapijos su savo kunigais, bažnytinėmis vėliavomis, altoriukais, šventųjų statulomis ir dideliais būriais visokio amžiaus ir lyties parapijiečių... Su kiekviena parapija ateina ir choras. Peržengus iškilmių vartus, choras užtraukia giesmę, ją pagauna minios žmonių, ir visais laukais nuaidi, visas oras prisipildo giesmių melodijos... Visa skendo bažnyčioje grojamų vargonų garsuose ir veik be perstojo skambinamų varpų gaudesy. Kartais pro langą išsiverždavo varpelių skambesys, nes prie visų altorių be pertraukos buvo laikomos šventos Mišios“. Procesijos vykdavo nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. Nors kartais pasitaikydavo mėginimų trukdyti, atlaidai dažniausiai praeidavo ramiai, caro pareigūnams labiau stengiantis palaikyti bendrąją tvarką. 

Atsiminimų apie atlaidus Pirmojo pasaulinio karo metais yra palikęs žymus Žematijos vargonininkas F. Jonauskis: „Didelį vaikystės įspūdį darydavo didieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai, kai privažiuodavo tūkstančiai maldininkų ir šimtai kunigų. Aš tada svaigau nuo dieviškos vargonų muzikos, puikiai atliekamų giesmių, kurias atlikdavo ne tik žymiausieji Lietuvos vargonininkai, bažnyčių chorai, bet ir žinomi kompozitoriai, dirigentai, solistai. Miestelis tada tapdavo didele bažnytinės muzikos sale... Nors patys atlaidai prasidėdavo liepos 2 d. ir baigdavosi 12 d., bet jau prieš mėnesį pradėdavo kurtis aludariai, valgyklų laikytojai ir kiti įvairūs prekiautojai. Jie užsiimdavo geriausias vietas prie Varduvos upės už abiejų jos pusių, kaldavo lentų pavėsines, įsikurdavo prie klebonijos ir gyventojų sodybose. Buvo užimamos visos aikštės ir pakelės... Penktadieniais ir šeštadieniais atvykdavo minios žmonių su vėliavomis, orkestrais, eidavo pėsčiomis ir jojo ant žirgų. Atkeliavusių procesijų prie išpuoštų miestelio vartų ateidavo pasitikti kunigai, gyventojai ir lydėdavo jas, varpams skambant, būgnams gaudžiant, net armotoms šaudant. Per tuos didžiuosius atlaidus atvažiuodavo iki 150 kunigų, o žmonių būdavo apie šimtą tūkstančių...“ Žmonės į Kalnus eidavo nuo saulės patekėjimo iki sutemų, žvakių šviesoje. Didieji Švč. M. Marijos Apsilankymo atlaidai tapo tikru dvasiniu Žemaitijos centru.