Kryžiaus kelio kalnai
Vienuolikta vieta. ROTUŠĖJE
GARBINAME TAVE...
K. Gerasis Viešpatie Jėzau, * erškėčiais vainikuotas, * plaštakomis muštas ir nendre daužytas, * paniekos drabužiu apvilktas, * užrištomis akimis visaip išjuoktas ir niekintas, * pasigailėk mūsų!
A. Pasigailėk mūsų, Viešpatie, * pasigailėk mūsų!
K. Mielasis Viešpatie Jėzau, * už piktadarį Barabą blogesniu palaikytas, * įtūžusios minios paniekintas, * nekaltu Piloto pripažintas, bet mirti pasmerktas, * pasigailėk mūsų!
A. Pasigailėk mūsų, Viešpatie, * pasigailėk mūsų!
Melskimės. * Viešpatie Jėzau, Tavo skaudus nuplakimas mus teįspėja, * kad mes niekuomet Tavęs neplaktume palaidumu ir kitomis nedorybėmis, * o Tavo baisusis vainikas * mus tepašaukia tikrai atsiversti bei atgailauti * ir tepadeda mums laimėti amžinąjį Tavo garbės vainiką. * Tu gyveni ir viešpatauji per amžius. – A. Amen.
(TĖVE MŪSŲ; SVEIKA, MARIJA; GARBĖ DIEVUI.)
(Melodija – ATMINK, KRIKŠČIONI.)
KRYŽIŲ SUNKIAUSIĄ Jam nuodėmės deda, * slegia pečius Jam, numirti Jį veda. * Mūsų Kūrėjas meilingai sau ima * tą pasmerkimą.
2 Viešpatį stumdo minia kietaširdė, * žeidžia, užgauna jautriausią Jo širdį. * Dievas galybių vos eina – svyruoja, * sunkiai alsuoja.
3 Motina mato, sutikusi Sūnų, * kryžių sunkiausią ir baisią karūną... * Temsta jai akys iš to suspaudimo * ir nuliūdimo.
4 Ačiū Tau, Jėzau, už meilę karščiausią, * ačiū, Marija, už širdį jautriausią; * ačiū už skausmą, dėl mūs iškentėtą, * dar neregėtą.
Arba:
STOVI MOTINA ir verkia: * veda Sūnų jos pasmerkę * išrinktos tautos vadai.
2 O, kaip širdį jai skaudėjo, * kada kenčiantį regėjo * savo Sūnų mylimą!
3 Kokiu žvilgsniu Jis žiūrėjo, * savo Motinos gailėjo * mūsų Išganytojas!
4 Kas iš mūsų neraudotų, * jei širdy tik pagalvotų, * ką ten juodu iškentė?!
5 Koks žmogus nesudrebėtų, * koks akmuo nesuminkštėtų * nuo šios Motinos skausmų?!
6 Kas pajėgtų neliūdėti * ir į ją ramiai žiūrėti, * kai ji kenčia su Sūnum?!
7 Jėzaus Motina skausminga, * kelk žmoniją nelaimingą, * šelpk ją nuopelnais Sūnaus!
Vienuolikta vieta. ROTUŠĖJE
GARBINAME TAVE...
K. Gerasis Viešpatie Jėzau, * erškėčiais vainikuotas, * plaštakomis muštas ir nendre daužytas, * paniekos drabužiu apvilktas, * užrištomis akimis visaip išjuoktas ir niekintas, * pasigailėk mūsų!
A. Pasigailėk mūsų, Viešpatie, * pasigailėk mūsų!
K. Mielasis Viešpatie Jėzau, * už piktadarį Barabą blogesniu palaikytas, * įtūžusios minios paniekintas, * nekaltu Piloto pripažintas, bet mirti pasmerktas, * pasigailėk mūsų!
A. Pasigailėk mūsų, Viešpatie, * pasigailėk mūsų!
Melskimės. * Viešpatie Jėzau, Tavo skaudus nuplakimas mus teįspėja, * kad mes niekuomet Tavęs neplaktume palaidumu ir kitomis nedorybėmis, * o Tavo baisusis vainikas * mus tepašaukia tikrai atsiversti bei atgailauti * ir tepadeda mums laimėti amžinąjį Tavo garbės vainiką. * Tu gyveni ir viešpatauji per amžius. – A. Amen.
(TĖVE MŪSŲ; SVEIKA, MARIJA; GARBĖ DIEVUI.)
(Melodija – ATMINK, KRIKŠČIONI.)
KRYŽIŲ SUNKIAUSIĄ Jam nuodėmės deda, * slegia pečius Jam, numirti Jį veda. * Mūsų Kūrėjas meilingai sau ima * tą pasmerkimą.
2 Viešpatį stumdo minia kietaširdė, * žeidžia, užgauna jautriausią Jo širdį. * Dievas galybių vos eina – svyruoja, * sunkiai alsuoja.
3 Motina mato, sutikusi Sūnų, * kryžių sunkiausią ir baisią karūną... * Temsta jai akys iš to suspaudimo * ir nuliūdimo.
4 Ačiū Tau, Jėzau, už meilę karščiausią, * ačiū, Marija, už širdį jautriausią; * ačiū už skausmą, dėl mūs iškentėtą, * dar neregėtą.
Arba:
STOVI MOTINA ir verkia: * veda Sūnų jos pasmerkę * išrinktos tautos vadai.
2 O, kaip širdį jai skaudėjo, * kada kenčiantį regėjo * savo Sūnų mylimą!
3 Kokiu žvilgsniu Jis žiūrėjo, * savo Motinos gailėjo * mūsų Išganytojas!
4 Kas iš mūsų neraudotų, * jei širdy tik pagalvotų, * ką ten juodu iškentė?!
5 Koks žmogus nesudrebėtų, * koks akmuo nesuminkštėtų * nuo šios Motinos skausmų?!
6 Kas pajėgtų neliūdėti * ir į ją ramiai žiūrėti, * kai ji kenčia su Sūnum?!
7 Jėzaus Motina skausminga, * kelk žmoniją nelaimingą, * šelpk ją nuopelnais Sūnaus!