DANGAUS KARALIAUS Motina švenčiausia, * iš kūrinijos tu pati skaisčiausia! * Imk garbę, šlovę iš žmonių kaltųjų, * tau paklusniųjų.

2 Tu mūsų kraštą visada mylėjai, * jį savo garbei skirti panorėjai: * garsingą vietą padarei šventove * jau nuo senovės.

3 Esi laiminga, žeme Kalvarijos, * kuriai apreikšta sopuliai Marijos * ir Jėzaus kančios prie kelių ir vietų, * kraujas kur lieta.

4 Tegul Žemaičių žemė giesmes gieda, * tegul iš džiaugsmo ašaros jai rieda: * globa Marijos ją kas dieną lydi – * meilė jos didi.

5 Tegul šventojoj žemėj džiaugsmas skamba, * nes čia kiekvienas sau malonių randa * garsiam stebuklais atvaizde Marijos, * rojaus lelijos.

6 Visi sužino, kas tik čia atvyksta, * kiek daug stebuklų nuostabių įvyksta, * kiek čia visokių kenčiančių, ligonių * gauną malonę.

7 Užtark, Marija, mus pas savo Sūnų – * mylėti trokštam Jį dvasia ir kūnu; * padėk mums kalčių atleidimą gauti * ir Jam tarnauti.

8 Mums leisk pagerbti tavo vardą brangų. * Jis mus tesaugo nuo visų žabangų – * nuo bado, maro ir karų baisiųjų, * metų piktųjų.

9 Gyviesiems žemėj išprašyk sveikatą, * o mirusiesiems – rojaus laimės vietą; * tegul nė vienas amžinai nežūna, * kas tik čia būna.

10 Tegul kiekvienas gauna, ko tik prašo, * te tavo meilė jam malonę neša; * tegul sugrįžta visi suraminti * ir atgaivinti.

11 Te tavo vardą, jo didingą šlovę * plačiai paskelbia šitoji šventovė. * Tegul per amžius giesmės čia netilsta, * balsas neilsta.