Pamaldumo tradicija
Tradicija melstis lankant Žemaičių Kalvarijos Kančios kelią formavosi daug prisidedant dominikonams. Vienas jų parašė maldų ir giesmių, skirtų Kristaus kančios apmąstymui. Šios giesmės netrukus buvo giedamos ne tik Kalvarijoje, bet ir visoje Žemaitijoje. Atsiradus tradicijai eiti į Kalnus procesijos būdu, jie dar labiau išpopuliarėjo. Labai greitai Kančios kelias ėmė garsėti stebuklingomis malonėmis. 1843 m. vyskupo sudaryta komisija patvirtino Gardus esant stebuklinga vietove.
Kristaus kančia būdavo paminima ne tik vaikščiojant Kančios keliu lauke. Maldininkai galėdavo tokia pačia malda melstis ir pačioje bažnyčioje. Žiemos ir gavėnios metu Kančios kelio stotys būdavo apvaikščiojamos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo šventovėje. Kančios kelio stočių paveikslų čia būta nuo seno: 1826 m. minimi 22 tokie ant drobės tapyti paveikslai. Liudijama, jog po šiais paveikslais kabojusios baltai dažytos lentelės, žyminčios, kokia tai stotis ir kiek maldų prie kiekvienos iš jų derėtų sukalbėti. Spėjama, kad per 1896 m. gaisrą senieji paveikslai sudegė, o vietoj jų vėliau buvo nutapyti naujieji. Šiuo metu bažnyčios šoninių navų sienas puošia 20 Kristaus kančios kelią vaizduojančių paveikslų.
Dominikonai aktyviai plėtojo ne tik Kristaus kančios, bet ir Švč. M. Marijos kultą. Žemaičių Kalvarijoje dominikonams iš Romos parsigabenus stebuklingąjį Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslą, abu kultai gana greitai stipriai stipriai suaugo: Stebuklingojo paveikslo sąryšis su Kančios keliu toks stiprus, kad, liepos 2–12 d. švenčiant Švč. M. Marijos Apsilankymo atlaidus, lankomos ir koplyčios. Šių dviejų pamaldumo formų sampyną liudija ir didysis Žemaičių Kalvarijos bažnyčios altorius: jo viršutiniame tarpsnyje yra stebuklais garsėjantis Nukryžiuotasis, apatiniame – Dievo Motinos su Kūdikiu atvaizdas.
Su Kančios keliu susijęs ir Šv. Kryžiaus relikvijos kultas. Šv. Kryžiaus dalelė, 1649 m. gauta iš Liublino dominikonų, buvo plačiai naudojama apeigose. Per Šv. Kryžiaus atradimo (gegužės 3 d.) ir Šv. Kryžiaus išaukštinimo (rugsėjo 14 d.) šventes, taip pat garsiuosius Didžiuosius atlaidus relikvija po baldakimu kunigų būdavo nešama einant kalnus. Atrodydavo, tarsi pats Kristus žengtų kartu su tikinčiaisiais, dalyvaudamas Kančios kelyje. Žemaičių Kalvarijos koplyčiose esama ir kitokių, ne tokių reikšmingų relikvijų. Trečiojoje koplyčioje „Jėzus meldžiasi Alyvų sode“ saugomas medžio gabalėlis iš Alyvų kalno Jeruzalėje. „Kryžiauninkės“ koplyčioje laikoma iš Romos parvežta Kristaus vinies kopija ir iš Jeruzalės atsiųstas akmenėlis nuo Golgotos kalno.
Piligriminės procesijos po Kalnus nuo seno rengiamos Didžiąją savaitę (ypač Didįjį penktadienį), Šv. Kryžiaus ir Šv. Kryžiaus išaukštinimo švenčių dienomis. Tačiau daugiausia maldininkų suplūsta per Didžiuosius atlaidus liepos mėnesio pradžioje. Bažnyčia ir koplyčios papuošiamos vainikais, gėlėmis ir kaspinais. Visą dieną nenutrūksta maldos, tarp šv. Mišių giedamos giesmės, kalbamos litanijos. Iki mūsų laikų išliko ne vienerios Kančios kelio ėjimo apeigos. Pavyzdžiui, trečiojoje koplyčioje „Jėzus meldžiasi Alyvų sode“ einant kalnus sakomi pamokslai. Pamokslai sakomi ir dešimtojoje koplyčioje – „Rotušėje“, o „Kryžiauninkėje“ (XVII) laikomos šv. Mišios. Aplink minėtąsias koplyčias papildomai einama ratu. Maldininkai, eidami pro kapines, paprastai gieda „Amžinąjį atilsį“. Kryžiumi gulama XIV koplyčioje „Simonas Kirėnietis padeda nešti kryžių“, XV koplyčioje „III Jėzaus parpuolimas“ ir „Kryžiauninkėje“. Kaip ir kitose kalvarijose, Žemaičių Kalvarijoje maldininkai irgi brenda per Cedroną.
