Kiti altoriai

Rožinio Švč. Mergelės Marijos altorius

Dešinėje pusėje yra Rožinio Švč. M. Marijos altorius. Jame įkomponuotas ant drobės tapytas paveikslas, vaizduojantis Dievo Motiną, dešine ranka laikančią Kūdikėlį Jėzų, o kaire tiesiančią rožinį klūpančiai su lelijos šakele rankoje šv. Kotrynai Sienietei. Jėzus įteikia rožinį priklaupusiam šv. Dominykui. Paveikslo siužetas tipiškas dominikonų ordino bažnyčioms, skatinusioms rožinio brolijų plitimą. Dviejų centrinių figūrų galvas puošia paauksuotos vario skardos karūnos, šoninių figūrų galvos papuoštos nimbais. Aptaisai, kalstyti barokiniu augaliniu ir geometrinių rokailių neaukštu ornamentu, nevienalaikiai, datuojami XVIII a. pabaiga – XIX a. pradžia. Pats paveikslas datuojamas XVII a. pabaiga – XVIII a. pradžia.

Šv. Dominyko altorius

Dešinėje pusėje prie pirmosios kolonos yra Šv. Dominyko altorius. Altoriaus pirmajame tarpsnyje – paveikslas, kurio centre šv. Dominykas, kaip ir būdinga šio šventojo ikonografiniam tipui, vaizduojamas su dominikonų ordino abitu. Tačiau nuo tradicinio ikonografinio tipo nutolta, nes dešinėje jis laiko aukštą į žemę atremtą kryžių, o ne duonos kepalą ar Evangelijas. Prie šventojo kojų glaustosi šuo su liepsnojančiu deglu (pasaulinės pamokslininko misijos simboliu) nasruose. Šv. Dominyko galvą vainikuoja nedidelė aureolė, veidas dvasingas, susikaupęs maldai, akys nukreiptos į dangų. Gilumoje – statinio fragmentas ir dvi tujos, suteikiančios paveikslui statiškumo ir ramybės įspūdį. Ir paveiksle vaizduojami atributai, ir tapybos maniera liudija, kad tai XIX a. pabaigos – XX a. pradžios kūrinys su ryškia moderno įtaka, besireiškiančia spalvų ir formų dekoratyvumu, stilizacija.

Šv. Juozapo altorius

Trečiasis altorius dešinėje bažnyčios pusėje yra Šv. Juozapo altorius. Tai mūrinis, dažytas, paauksuotas altorius be tabernakulio. Paveikslo centre vaizduojamas šv. Juozapas, ant rankų laikantis Kūdikėlį Jėzų, meiliai apsivijusį šventojo kaklą. Šv. Juozapas stovi ant terasos, po kurią išmėtyti įvairūs dailidės įrankiai, į medinę baliustradą atremtas ilgas pjūklas. Aplink aukštą stačiakampę koloną, kylančią virš baliustrados, vejasi smulkiais žiedais nusėtas erškėčio krūmas. Žydinti lazda – tipiškas šv. Juozapo atributas, skaistybės simbolis. Tai XVIII a. antrosios pusės darbas, būdingas klasicizmo epochai, turintis barokinės ir ne romantinės dailės elementų.

Antrajame šio altoriaus tarpsnyje yra nedidelis Angelo Sargo paveikslas, tapytas ta pačia maniera, kaip ir šv. Juozapo paveikslas. Abu paveikslai galėtų būti priskiriami tam pačiam autoriui. Jame vaizduojamas angelas, sergstintis du vaikus prie bedugnės. Vienas jų gaudo drugelį, skrendantį virš prarajos, kitas skina gėles nuo jos krašto.

Šv. Jurgio altorius

Paskutinis dešinėje pusėje, arčiausiai bažnyčios durų, prie kolonos įtaisytas Šv. Jurgio altorius. Tai mūrinis, paauksuotais papuošimais altorius su kolonomis, paveikslų rėmai ir architektūrinės detalės paauksuoti, mensa plytinė. Apatiniame tarpsnyje kabo šv. Jurgio paveikslas paauksuotais rėmais. Tapybos stilius rodo, kad paveikslas tapytas XIX a. pabaigoje. Kompozicijos centre beveik per visą paveikslo aukštį matome šv. Jurgį, atrėmusį vieną koją į žemės kauburį, dešine ranka užsimojusį ietimi, kaire laikantį skydą ir besikaunantį su slibinu. Žalias sparnuotas slibinas, perkreipęs ugnimi spjaudančią galvą, piktai stebi šv. Jurgį. Toliau matyti upelio ir uolos fragmentai, ant kalvos besileidžianti Libijos karaliaus duktė. Šv. Jurgis yra antrasis Lietuvos globėjas, gerbiamas kaip gyvulių globėjas. Jo, kovojančio su slibinu, siužetas dažnas Žemaitijos bažnyčiose.

Šio altoriaus antrajame tarpsnyje – pailgo ovalo formos ant drobės tapytas šv. Barboros paveikslas. Tai XVIII a. pabaigos darbas. Šv. Barbora pakeltoje dešinėje rankoje laiko taurę su Ostija, o kairėje, kiek nulenktoje žemyn, – palmės šakelę. Ant kelių užmesta raudono aksomo draperija.

Šv. Pranciškaus Asyžiečio altorius

Šis altorius įrengtas ant kairės šoninės navos pirmos kolonos nuo pagrindinio altoriaus. Anksčiau jis vadintas Šv. Vincento Ferero altoriumi, o jame kabėjo šį šventąjį vaizduojantis paveikslas. 1915 m. nutapius šiam altoriui šv. Pranciškaus paveikslą, jis buvo pervadintas. Antrajam altoriaus tarpsniui tas pats dailininkas nutapė šv. Bernardo paveikslą. Tai realistiniai su romantizmo elementais nutapyti darbai.

Šv. Tomo Akviniečio altorius

Pirmajame altoriaus tarpsnyje įkomponuotas XVIII a. antrosios pusės paveikslas, kuriame vaizduojamas dominikonų abitu apsisiautęs Tomas Akvinietis, priklaupęs rašyti ant žaliu aksomu užtiesto stalo. Kairėje pusėje virš šventojo galvos – nedidelis šviesos nutviekstas balandis, teikiantis šv. Tomui įkvėpimą. Antrajame tarpsnyje – nedidelis ovalo formos šv. Antano Paduviečio paveikslas. Šventasis vaizduojamas iki juosmens, su Kūdikėliu Jėzumi ant rankų.

Šv. Agotos kankinės altorius

Paskutinis kairėje pusėje yra Šv. Agotos altorius. Pirmajame altoriaus tarpsnyje – nežinomo XVIII a. autoriaus darbas. Šv. Agota stovi tamsių rusvų debesų properšoje, nutviekstoje saulės. Dešinėje sulenktoje rankoje ji laiko duonos kepaliuką, kairėje – palmės šakelę, visų kankinių simbolį. Švelnių klasikinių bruožų veidą rėmina auksinė diadema. Gracingai sustingusi figūra stovi kalvos peizažo fone. Antrajame tarpsnyje kabo greičiausia 1904 m. tapytas šv. Veroniką vaizduojantis paveikslas. Šv. Veronika vaizduojama iki juosmens, rankose laikanti baltą išskleistą drobulę su ryškiu Jėzaus veido atspaudu.