Aktualu

2012 m. vasario 2 d. Žemaičių Kalvarijos Bazilikoje vyko ne tik Kristaus paaukojimo šventykloje liturginė iškilmė, bet ir kasmėnesiniai Švč. M. Marijos Apsilankymo atlaidai. Ši atlaidų diena buvo skirta Šilutės dekanato tikintiesiems. Tradiciškai vasario 2 d. į Žemaičių Kalvarijos šventovę iš visų Telšių vyskupijoje įsikūrusių vienuolynų ir vienuolinių namų atvyko seserys vienuolės ir broliai vienuoliai. Vasario 2 d. – Grabnyčios yra pašvęstojo gyvenimo diena, kada meldžiamasi už vienuolius, vienuoles ir naujus pašaukimus į vienuolinį luomą.

Šiemet Dievui pašvęstųjų dienoje į iškilmes Žemaičių Kalvarijos Bazilikoje atvyko seserys vienuolės iš Telšių vyskupijoje įsikūrusių Eucharistinio Jėzaus seserų (Telšiuose), Švč. Širdies Pranciškonių Misionierių (Kretingoje), Skaisčiausios Mergelės Marijos Širdies dukterų (Palangoje), Švč. M. Marijos, Nepaliaujamos Pagalbos, šv. Pranciškaus seserų (Kretingoje), Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos seserų tarnaičių (Klaipėdoje, Pakutuvėnuose, Palangoje, Šilalėje), Motinos Teresės (Kretingoje) kongregacijų. Į atlaidus atvyko ir broliai pranciškonas bei konventualai iš Kretingos ir Klaipėdos. Pagrindinėms 12 val. šv. Mišioms, kurias aukojo: Telšių vyskupo generalvikaras prel. bažn. t. dr. Juozas Šiurys, Telšių vyskupo V. Borisevičiaus kunigų seminarijos dvasios tėvas mons. jubil. doc. teol. dr. Vytautas Steponas Brazdeikis, Telšių kunigų seminarijos vicerektorius kan. bažn. t. lic. Remigijus Saunorius, Seminarijos prefektas kan. teol. lic. Andriejus Sabaliauskas, kunigai vienuoliai, Šilutės dekanato kunigai vadovavo ir pamokslą pasakė J. E. Telšių vyskupas J. Boruta SJ. Šv. Mišių metu giedojo Švėkšnos parapijos choras. Dalyvavo Telšių Vyskupo V. Borisevičiaus kunigų seminarijos klierikai.

Šv. Mišių pradžioje Telšių ganytojas priminė Kristaus paaukojimo šventės prasmę bei kilmę. Jis pabrėžė, jog ši šventė – džiugi, pilna vilties ir šviesos šventė, todėl pagal nusistovėjusią senąją tradiciją per Kristaus paaukojimo liturginę šventę šventinamos žvakės – Kristaus šviesos ir vilties ženklas. Po įžanginio žodžio vyskupas pašventino į Šventovę atvykusių tikinčiųjų atsineštas žvakes ir visi tikintieji, kunigai ir vienuoliai su degančiomis žvakėmis rankose dalyvavo iškilmingoje procesijoje.

Pamokslo metu Telšių vyskupas J. Boruta SJ susirinkusiesiems priminė, jog šie 2012 – ieji Lietuvos vyskupų paskelbti pal. arkivysk. J. Matulaičio MIC metais. Vyskupas kalbėdamas priminė, jog ypač šiais metais svarbu nuolat žvelgti į šią kilnią asmenybę, į jo gyvenimą ir nueitą kelią. Vyskupas kalbėdamas apie Palaimintąjį, jog jis dar mokykloje mokydamasis siekė kuo daugiau įdėti triūso ir pastangų siekiant šventumo ir duoti kuo daugiau naudos Bažnyčiai ir savo Tautai. Sunki liga ir įvairūs sunkumai, našlaičio dalia vis tik nesutrukdė siekti kilnių tikslų ir jis tampa kunigu, vėliau, sunkiai sirgdamas, Friburgo universitete apgina daktarinę disertacija. Dirba pastoracinį darbą, vėliau profesoriauja Kelcų kunigų seminarijoje. Dirba sunkiai ir daug, aktyviai dalyvauja Petrapilio lietuvių veikloje, susirūpina socialiniu Bažnyčios mokymu, jį plėtoja, juo, nežiūrint silpnos sveikatos, gyvena. Nepaisant neramių laikų kun. Jurgis renkasi vienuolinio dvasingumo kelią Dievo ir žmonių tarnyboje. Toliau Vilniaus vyskupas, apaštalinis vizitatorius Lietuvai. Lietuvos bažnytinės provincijos kūrėjas. Jis pasiranka šūkį – blogį nugalėti gerumu. Kyla klausimas kodėl? Atsakymas jo paties pateiktas toks: „Visu uolumu mečiausi į sūkurį kovos ir darbo; dirbau per dienas, o dažnai ir naktimis; visa širdimi buvau tam darbui atsidavęs. Teko man redaguoti laikraštukas. Kai gydžiausi Ciechocinske, mano vardu leidinėjo jį pasaulinis žmogus, redakcijos sekretorius; tilpo straipsniai nelabai tikę. Ir be to neprityrusiam teko man suklysti. Man rodės, kad aš kažin kaip naudingą Bažnyčiai darbą dirbu. Kaip perkūnas man trenkė, kai iš savon draugų, seminarijos profesorių, išgirdau, kad Arkivyskupo Kurijoje tartasi mane suspenduoti ir prie jokių darbų neprileisti. Tarsi, kad žemė būtų po manimi prasiskyrusi; netekau pamato po kojų. O teip rodos visa širdimi norėjau Bažnyčiai patarnauti, ir štai Jos Vyresnybė rengėsi mane smerkti. Tasai smūgis tiesiog teko man persirgti. Daugiau kaip savaitę išbuvau užsidaręs savo kambaryje. Ištojau iš kunigų draugijos, kuriai įstatus buvau parašęs; išrodė, kad man įtartam nepritinka lįsti į tarpą tobulesnių kunigų. Pasiryžau kuo greičiau bėgti iš Varšuvos bėgti kur kitur, manydamas, kad nebegalima toliau darbuotis ten, kur esu įtartas, kur kažin kaip, gal kreivai, į mano darbus žiūrės. Besergant ta liga, Dievas davė man suprast šiek tiek kryžių ir kentėjimų reikšmę ir prasmę. Ir pagijau iš Dievo malonės. Pradėjau kone visiškai nepaisyti, ką žmonės apie mane mano, kalba arba rašo: vien žiūriu Dievo garbės ir Bažnyčios labo; sau obalsiu pasiėmiau: vince malium in bono“ (blogį nugalėk gėriu, lot., Rom 12, 21).

Šis šūkis, gimęs tokiomis tragiškomis aplinkybėmis, nušvietė jo visą tolesnį gyvenimą. Vyskupas baigdamas priminė, jog nevalia užmiršti apie Dievo pašvęstą gyvenimą, kuris ir teikia tikrąją laimę. Tik tarnavimas bendram gėriui, pasiaukojimas šviesiam idealui yra naujų pašaukimų garantas.

Po šv. Mišių Bazilikos viduje buvo giedami Kalvarijos Kryžiaus kelio kalnai, aplankant Kryžiaus kelio stotis apmąstyti Kristaus kančia tikintiesiems bei vienuoliams pagelbėjo atskirose stotyse sakomi pamokslai, o einančiuosius šiuo kryžiaus keliu kiekvienoje stotyje Telšių Ganytojas laimino šv. Kryžiaus relikvija.

Po Kalnų Bazilikoje, seserys vienuolės bei atvykusieji kunigai ir klierikai, rinkosi į Telšių vyskupo V. Borisevičiaus kunigų seminarijos propedeutinį kursą Žemaičių Kalvarijoje pietums – agapei ir šiltam pabendravimui.
Po visų iškilmių pašvęstojo gyvenimo atstovai skirstėsi į savo namus bei savo aplinką, kur savo gyvenimu ir pasišventimu po gražios ir prasmingos šventės, pabendravę vieni su kitais, pasidžiaugę savo bendražygiais grįžo it toliau liudyti Kristų, tikrąjį Gyvenimą ir tikrąją Šviesą, pasauliui. 

Kan. teol. lic. Andriejus Sabaliauskas