Aktualu

 

Kaip ir kasmet, taip ir šiemet, Žemaičių Kalvarijoje prasidėjo Didieji atlaidai. Pirmoji jų diena buvo skirta visam katalikiškam jaunimui. Ta proga, susirinkus bazilikoje nemažam būriui piligriminio jaunimo, iškilmingas vakaro šv. Mišias aukojo, o po jų jaunimo apsuptyje į kryžiaus kelio kalnus keliavo Vilniaus arkivyskupijos vyskupas augziliaras ir titulinis Sinos vyskupas Arūnas Poniškaitis. Žemiau prateikiamas jo kreipimasis į susirinkusius tikinčiuosius.

„Sveikinu visus mielus piligrimus, susirinkusius šioje bazilikoje pasveikinti Švč. Mergelę Mariją, Krikščioniškųjų Šeimų Karalienę, ir kartu su ja šlovinti Viešpatį nuostabia Magnificat giesme: „Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju“ (Lk 1, 47). Šie Dievo Apreiškimo apmąstymu subrandinti ir Evangelijos perteikti Marijos žodžiai kas vakarą skamba kaip Bažnyčios malda. Šloviname Dievą, kuris „išaukština mažuosius“ (Lk 1, 52). Tai galėtų būti mums paskata vėl atrasti mažų dalykų vertę.

Juk dažniausiai dideli dalykai išauga iš laba mažos pradžios. Evangelija nestokoja tokių pavyzdžių. Tai ir palyginimas apie garstyčios grūdelį, „kuris, sėjamas dirvon, esti mažiausias iš visų sėklų žemėje, bet pasėtas užauga, [...] ir išleidžia tokias plačias šakas, kad jo pavėsyje gali susisukti lizdą padangių sparnuočiai“ (Mk 4, 30). Taip pat palyginimas apie sėjėją, kuris dosniai beria grūdus. Nors dalis jų sudžiūsta ant uolų ar yra nustelbiami erškėčių, tačiau tie, kurie krinta dirvon, atneša „šimteriopą derlių“ (Lk 8, 8). Pagaliau – nuostabus, iškilus Įsikūnijimo slėpinys, kai Dievas prisiima žmogaus prigimtį ne kažkuriame jos išsivystymo etape, bet nuo pačios pradžios, tapdamas Kūdikiu motinos įsčiose ir pereidamas visą žmogiškojo gyvenimo kelionę.

Šis Įsikūnijimo slėpinys paskatino Mariją leistis į kelią ir skubėti pas savo giminaitę Elzbietą. Ta kelionė nebuvo poilsinė ar pažintinė. Ją galėtume pavadinti piligrimine, nes joje tikrai nestigo Dievo artumo ir Jo įkvėpimo. Kiekviename žingsnyje Marija buvo glaudžioje vienybėje su Dievu, susieta su Juo tiesiog fiziniu motinos ir vaiko ryšiu. Ji – tarsi naujoji padangtė, pranokstanti senąją, kuri lydėjo Izraelio tautą kelyje iš vergijos į Pažadėtąją Žemę, būdama ypatingo Dievo artumo ženklu. Marija – tarsi gyvas tabernakulis, gyva šventovė su joje esančia šventų švenčiausiąja vieta, kurioje laikyta Sandoros skrynia su Dešimties Dievo Įsakymų plokštėmis. Argi nepanašūs į ją esame mes kiekvieną kartą, kai atvira širdimi klausomės Dievo žodžio, kai priimame šventąją Komuniją? Iš tiesų, tada būname labai panašūs tuo, ką gauname, tik ar būname panašūs tuo, ką duodame? Ar leidžiame šiai Dievo Dovanai nešti vaisių mūsų gyvenime?

Marijos kelionė pas Elzbietą buvo įkvėpta Dievo Apreiškimo, iš kurio ji sužinojo, jog ir Elzbieta gavo tai, apie ką visą gyvenimą svajojo. Angelas Gabrielius kalbėjo Marijai: „ Antai tavoji giminaitė Elzbieta pradėjo sūnų senatvėje, ir šis mėnuo yra šeštas tai, kuri buvo laikoma nevaisinga, nes Dievui nėra negalimų dalykų“ (Lk 1, 36-37). Tad Marija skuba pasidalinti savo džiaugsmu su Elzbieta, su kuria ją labiau nei kraujo giminystė sieja tikėjimo ryšys, to paties Dievo meilė. Ši meilė skatina atpažinti Dievo dovanas ne tik savyje, bet ir kitame žmoguje, dėl jų nepavyduliauti, bet jas su dėkingumu ir džiaugsmu priimti. Apaštalas Paulius apie šią Dievo dovanų įvairovę ir vienybę gražiai kalba 1 -ajame Laiške korintiečiams: „ esama skirtingų malonės dovanų, tačiau ta pati Dvasia. [...] Kiekvienam suteikiama Dvasios apraiška bendram labui“ (1 Kor 12, 4-7).

Piligriminės kelionės mus sutelkia draugėn, kad dalintumės tikėjimo džiaugsmu tarpusavyje ir su tais, kuriuos sutinkame. Jų metu pagelbėdami vieni kitiems tegul ir pačiuose mažiausiuose dalykuose, drauge melsdamiesi, pastebėdami vieni kitų skirtingumą, mokomės būti bendrakeleiviais, kuriuos vienija vienas tikslas. Jį pasiekti galime ne kitų sąskaita, kitus nugalėdami, bet priešingai – drauge su kitais.

Piligriminė kelionė nėra šiaip pasivaikščiojimas, be konkretaus tikslo, niekur nevedantis. Ji turi pradžią ir pabaigą, jai reikia kelio, jo ženklų ir orientyrų. Jeigu jų nebūtų ar jų nepaisytume, pasiklystume ir nerastume tikslo. Taip yra ir su mūsų gyvenimu, kuris taip pat turi tikslą. Esame atsakingi už tai, kad jį pasiektume. Turime atpažinti kelią, jo laikytis ir nepamesti jo dėl takelių, kurie veda į aklavietes ir pražūtį.

Ši pareiga neatima iš mūsų troškimo pažinti pasaulį, ieškoti, atrasti, kurti, nugalėti sunkumus ir iššūkius. Tačiau svarbu ne viską pažinti asmenine patirtimi, bet atpažinti ir rinktis tik tai, kas yra gera, kas ugdo. Apaštalas Paulius ragina: „Visa ištirkite ir, kas gera, palaikykite! Susilaikykite nuo visokio blogio! (1 Tes 5, 21-22).

Kaip labai tam esame reikalingi Šventosios Dvasios vedimo, Jos šviesos! Ji įkvėpė Mariją aplankyti giminaitę Elzbietą ir jai patarnauti. Ji padėjo Elzbietai Marijoje atpažinti Mesijo Motiną. Šventoji Dvasia ir šiandien padeda mums atpažinti ir rinktis tai, kas visada yra vertinga: tiesą ir teisingumą, ištikimybę ir meilę, kuri „neieško savo naudos“ (1 Kor 13, 5). Šventoji Dvasia mus įkvepia priešintis nuodėmei, bet gerbti kiekvieną žmogų, jo šventą teisę į gyvenimą, teisę būti mylimu nuo pat pradžios iki mirties ir amžinybėje.

Kartu su Švč. Mergele Marija, Krikščioniškų Šeimų Karaliene, šiandien šlovinkime Dievą, kuris išaukština mažuosius, kuris iš mažų grūdelių išaugina didelius dalykus. Iš kasdienės meilės ir ištikimybės, pasireiškiančios daugybe mažų konkrečių ženklų, išauga tvirtos ir sveikos šeimos. Iš sąžiningo darbo, pagarbos kiekvienam žmogui, kurį sutinkame ir su kuriuo jaučiamės esą susieti vieno tikėjimo, pašaukimo, atsakomybės už savo kraštą, išauga gyvybinga ir kūrybinga visuomenė, tvirta valstybė. Iš kasdienio įsiklausymo į Dievo žodį maldoje ir klusnumo Jo įkvėpimams net mažuose ir paprastuose dalykuose išauga dideli šventieji, kurie yra „žemės druska“ ir „pasaulio šviesa“ (Mt 5, 13-14).
Kasdien sėkime tikėjimą ir viltį, nesavanaudišką ir ištikimą meilę, šypseną ir entuziazmą. Viešpačiui laiminant, iš šių mažų grūdelių išaugs didelis derlius. Pasitikime Tavimi, Gerasis Dieve, ir kartu su Švč. Mergele Marija šloviname Tave, nes esi maloningas iš kartos į kartą ir alkstančius gėrybėmis apdovanoji (plg. Lk 1, 50. 53)“

Parengė klier. Antanas ŠNEIDERAITIS
Nuotr. Audriaus UNDRAIČIO