Aktualu

Didiesiems Žemaičių Kalvarijos kasmetiniams atlaidams jau gerokai įsibėgėjus, priešpaskutiniąją – liepos 11 d. meldėmės už vienuolius, vienuoles bei pašaukimus. Pagrindinėms – sumos šv. Mišioms į Žemaičių Kalvarijos baziliką susirinkę tikintieji turėjo progą pamatyti „Lietuvos radijo ir televizijos“ užkulisius. Šios šv. Mišios, kurias kartu su Telšių vyskupijos vyskupu Jonu Boruta SJ aukojo Vilkaviškio vyskupas emeritas Juozas Žemaitis MIC, buvo tiesiogiai transliuojamos per pirmąją Lietuvos programą. Neišsigandusieji griausmingo perkūno lydimų lietaus debesų, tikintieji ieškojo skėčių ir rikiavosi procesijai į Kryžiaus kelio kalnus.

Kreipė į dvasinį gyvenimą

Emeritas J. Žemaitis savo homilijoje kalbėjo apie pašvęstąjį gyvenimą. Pradžioje vyskupas susirinkusiems broliams ir seserims Kristuje sakė: „Šiandien šioje garsioje Marijos šventovėje susirinkome pasimelsti už vyrus ir moteris, kuriuos Viešpats išsirinko ir pakvietė arčiau sekti jo Sūnų. Tai žmonės, kurie atsiliepė į Dievo kvietimą ir savo gyvenimą ypatingu būdu, trimis – skaistybės, neturto ir klusnumo – įžadais pašventė Dievo ir artimo tarnybai.

Visi, be išimties, esame kviečiami į amžiną vienybę su Dievu, tačiau tarp nesibaigiančių kasdienių rūpesčių užmirštame šį savo tikslą ir stengiamės kuo patogiau įsikurti šioje žemėje. Dievas ir mūsų sielos reikalai dažnai atsiduria paskutinėje vietoje, o kartais jiems ir visai neatsiranda vietos mūsų kasdieniame gyvenime“, - kalbėjo Vilkaviškio vyskupas emeritas J. Žemaitis MIC.

Esame pasaulio vergai

Jo Ekscelencija teigė, jog išgyvename ne tik ekonominę ir socialinę krizę.Daug labiau šių dienų pasaulis kenčia nuo dvasinės krizės, kai atmetamos krikščioniškos moralės normos ir savavališkai tampama aistrų vergu. Nuo vaikystės įsitvirtina pažiūra, kad žmogų reikia vertinti ne pagal tai, kas jis yra, bet ką jis turi. Pinigai, garbė, malonumai – štai dėl ko verta gyventi, ko reikia bet kokia kaina siekti! Kai tokioje aplinkoje auga ir formuojasi jaunas žmogus, nenuostabu, kad jam svetimos ir nesuprantamos dvasinės vertybės.

„Sesuo vienuolė, maloniai šypsodamasi, tvarstė dvokiančias, pūliuojančias, pūvančias raupsuotojo žaizdas ir vis kalbino ligonį. Tarp kitko paklausė: „Ar Jūs tikite Dievą?“ Ligonis patylėjo, pažvelgė į seserį ir pasakė: „Dabar tikiu.“, - pateikė pavyzdį vyskupas ir reziumavo sakydamas, kad mūsų meilės darbai yra geriausias liudijimas, kad yra Dievas ir kad jis – Meilė.

Reikalinga tarnystė

Homilijos pabaigoje emeritas kreipėsi į Lietuvos jaunuomenę: „Mielas jaunuoli, jaunuole! Tu kupinas gražiausių svajonių, ateities planų. Gerai įsiklausyk, gal Viešpats ir tave kviečia arčiau jį sekti pašvęstojo gyvenimo keliu. Reikia kilnių tėvų ir motinų, auklėjančių vaikus Dievo garbei ir žmonių gerovei, bet taip pat reikia kilnių ir pasiaukojusių sielų, kurios būtų ženklu savo broliams ir sesėms, kad jie nepaklystų gyvenimo kelyje.“

Klier. Antanas Šneideraitis
Autoriaus nuotraukos