Aktualu
Liepos 6 dieną, kada švenčiama Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo diena, Šventovėje visą dieną melstasi už Tėvynę Lietuvą, už žemdirbius, ūkininkus, bitininkus, už taiką pasaulyje. Maldos kilo į Dangų už visą Žemę – mūsų visų bendrus namus.
Tą dieną į šventovę rinkosi piligrimai iš Gargždų dekanato bei visos Lietuvos, nes tai ir nedarbo diena. 12 valandos pagrindinėms Šventosioms Mišioms vadovavo Vilniaus arkivyskupo metropolito augziliaras vyskupas Arūnas Poniškaitis, koncelebravo Telšių vyskupijos vyskupas Algirdas Jurevičius, nemažas būrys atvykusių kunigų iš visos Lietuvos. Šventųjų Mišių metu giedojo Gargždų parapijos sumos choras, vadovaujamas vargonininko Petro Katauskio.
Šventųjų Mišių pradžioje visus susirinkusius piligrimus, ūkininkus, žemdirbius, bitininkus, Klaipėdos rajono civilinės valdžios atstovus pasveikino ir gausiu piligrimų būriu pasidžiaugė, už Tėvynę Lietuvą ir taiką melstis pakvietė Telšių vyskupijos ganytojas vyskupas Algirdas Jurevičius.
Sakydamas pamokslą vyskupas iš Vilniaus kalbėjo apie Gerąją Naujieną – Evangeliją, kuri mums primena, jog prisiartino Dievo Karalystė ir mes pašaukti ją statyti, skelbti, kad ji augtų žemėje. Mes esame Dievo karalystės ženklas ir nors esame netobuli, tačiau esame Jo vaikai ir mums patikėta misija auginti Dievo Karalystę. Mes daigas, kuriam skirta augti. Apie Dievo Karalystę kalbama Evangelijos vaizdiniais. Augalai neša vaisius, Dievo Tauta neša vaisius, gerus vaisius. Vaisiai – derlius, gerbūvis nešė Tautoje vis daugėjantį stabų skaičių. Vyskupas išryškino, jog tos dienos dieviškoje liturgijoje skaitomas pirmasis skaitinys kalba apie aukurus, kurie skirti aukotis aukas dievams. Senojo Testamento žmonės – išrinktoji Dievo Tauta ima garbinti svetimus dievus, kurie nėra tikrasis Dievas. Nebetkoks aukuras tinka Dievui. Mūsų tikrovėje – altorius bažnyčiose, ant kurio dedame savo gyvenimo vaisius, aš juos turiu nunešti Dievui. Atnešame savo gyvenimą kaip auką, gyvenimo dovaną, Dievo duodamą mums. Duodame tam iš kurio viską gauname. Ant altoriaus atnešame pačius save, visą savo gyvenimą. Mūsų gyvenimai turi būti tinkama auka Dievui. Kiekvienas esame pašaukti būti jo mokiniu, ištikimu jam, būti Viešpaties paveikslu ir norisi išsaugoti savo pašaukimą - tarnauti Dievui. Mišių altorius moko mus aukoti aukas Dievui: Eucharistija, Šventųjų Mišių auka yra ženklas, kad Viešpats atiduoda savo Kūną ir Kraują ir taip mes einame gyvenimo keliu su Viešpačiu. Mes kaip tas mažas grūdelis ant altoriaus tampame bendruomene, tampame duona, nors esame unikalūs ir skirtingi, tačiau žmogui negera būti viena, jam reikia bendrystės, kuri suvienija mums, nes mes esame jo vaikai, jo kunigai, jo liaudis. Anot pamokslininko mes ir toliau laikykimės užuojautos dvasios, dalinkimės talentais su kitais. Evangelijoje girdime užrašytus apaštalų vardus. Tai ženklas, kad Dievas kiekvieną iš mūsų pastebi ir įvardina, jog esame pašaukti ir siunčiami vykdyti jo misiją žemėje. Jis išsiunčia savo mokinius, kad jie sugebėtų gerbti ir mylėti, kurti santykį su kitu žmogumi. Mes pakviesti nešti Gerąją Naujieną tiems, kurie yra sužeisti, girdėjome raginimą neužtrukti pas svetimus, neužsikrėsti netiesos dvasia, neįsileisti priešiškos dvasios. Esame pakviesti dėkoti Dievui už jo meilę, už jo altorius, kad nuo jų neštume į savo aplinką, savo gyvenimais Dievo Karalystės, Gerosios Naujienos žinią.
Po Šventųjų Mišių, vyskupų palaiminimo, svečių sveikinimų, didelė maldininkų procesija patraukė į Kryžiaus Kelią, po kurio Žemaičių Kalvarijos parapijos namuose atlaidų dalyviams buvo surengta šventinė agapė, vyko nuotaikingas pabendravimas.
Kan. teol. lic. Andriejus Sabaliauskas
Valdonės Preibytės nuotr.
