Aktualu

Karas ir taika visų pirma prasideda žmogaus širdyje.

Šis priminimas skirtas tiems, kurie neskaitėte vakarykščio Didžiųjų Žemaičių Kalvarijos atlaidų dienos aprašymo, ir dar labiau tiems, kurie vis dėlto nepagailėjote poros minučių skaitymui ir sužinojote kažką naujo, kažką įdomaus, kažką tikro apie Dievą ir Jo teikiamas malones šiuose atlaiduose.

Jei vakar labiau koncentravomės ties taikos klausimu, tai šiandien, liepos 9 dieną, meldėmės už valstybės gynyboje tarnaujančius žmones. Prie kareiviškų maldų pynės jungėsi Skuodo rajono savivaldybės meras Stasys Gutautas, vicemerė Inga Jablonskė, kiti šios savivaldybės tarybos nariai, Skuodo rajono seniūnijų seniūnai, ir, žinoma, pamaldumu garsėjantys Skuodo dekanato piligrimai.

Be jau išvardintų figūrų, Skuodo dekanatą atstovavo ir visi jame dirbantys dvasininkai, nuo ryto aušros iki vakaro žaros patarnavę tikintiesiems klausyklose, prie Viešpaties altoriaus, Kalvarijos Kalnų giedojime, dvasiniuose pokalbiuose ir visur, kur tik buvo reikalinga.

Aukščiau minėtą maldų pynę savo tvirtomis, kariškomis rankomis ir širdimis į Dievo Sosto pakojį kėlė Lietuvos kariuomenės vadas generolas Valdemaras Rupšys, Lietuvos karinių jūrų pajėgų vadas, flotilės admirolas Giedrius Premeneckas, Karinių oro pajėgų vadas pulkininkas Antanas Matutis, Pėstininkų brigados „Žemaitija“ vadas pulkininkas Aurelijus Alasauskas, Krašto apsaugos savanorių pajėgų Žemaičių apygardos 3-osios rinktinės pulkininkas leitenantas Ramūnas Jankauskas, Šaulių sąjungos vadas pulkininkas leitenantas Linas Idzelis, Karo policijos Klaipėdos įgulos vadas Juozas Derkintis, Lietuvos kariuomenės padalinių vadai, Lietuvos kariuomenės kapelionai, Lietuvos Šaulių sąjungos vadai ir nariai, Lietuvos kariuomenėje tarnaujantys kariai, savanoriai ir civiliai tarnautojai.

Tikra gausybė puikiai treniruotų vyrų, pasirengusių, esant reikalui, bematant ginti Tėvynę, jos Laisvę ir Nepriklausomybę. Vis dėlto, Šv. Mišių pabaigoje sveikinimo žodį piligrimams taręs ir iki š. m. liepos 1 d. buvusį vyriausiąjį kariuomenės kapelioną plk. ltn. mgr. Rimą Venckų, kilusį iš Telšių vyskupijos, kuris nuo šiol paskirtas Karinių jūrų pajėgų ir Klaipėdos įgulos kapelionatų kapelionu, Lietuvos kariuomenės medaliu apdovanojęs Lietuvos kariuomenės vadas generolas V.Rupšys atkreipė dėmesį, jog tiek karo lauke, tiek gyvenime tvirčiausiai stovime tada, kai stovime ant dviejų kojų: „Viena koja yra kario parengimas – ištreniravimas fiziškai, taktiškai, žinių, įgūdžių turėjimas ir pan., o antra koja, gal net svarbesnė už pirmąją, yra dvasinė stiprybė. Jeigu nors viena koja šlubuoja, karys nebus pajėgus tinkamai gintis, dar daugiau – be dvasinio parengimo užuot gynęs gyvybę kaip didžiausią vertybę, karys gali ją naikinti be priežasties“, – sakė karininkas, džiaugdamasis glaudžiu ir vaisingu Lietuvos kariuomenės Ordinariato ir Lietuvos kariuomenės bendradarbiavimu.

Šv. Mišių, kurioms vadovavo Lietuvos kariuomenės Ordinariato apaštalinis administratorius arkivyskupas Gintaras Grušas, o jose be Lietuvos kariuomenės Ordinariato kapelionų koncelebravo ir Kaišiadorių vyskupas emeritas Juozas Matulaitis bei jį atlydėjęs Kaišiadorių vyskupijos kurijos kancleris kunigas Gediminas Tamošiūnas, homilijoje arkivyskupas taip pat kalbėjo apie kovą – kovą tarp Jėzaus ir Piktosios dvasios, kuri vyksta per amžius nuo pasaulio sukūrimo. Jėzus esą siekia nugalėti blogį ir mus išlaisvinti. Svarbiausia – Jis kviečia mus būti Jo bendradarbiais toje kovoje. „Turime melstis taip, tarytum viskas priklausytų nuo Dievo, ir kovoti taip, tarytum viskas priklausytų nuo mūsų“, – apie karo lauką tarp gėrio ir blogio mūsų širdyse ir mūsų padėtį tame lauke išraiškingai kalbėjo ganytojas. Pasak jo, nereikia klausti, ar mes dalyvaujame kovoje prieš blogį, nes tai akivaizdu. Esą reikia klausti, kuo mes labiau pasitikime toje kovoje: Dievu ar savimi?

Vyskupas priminė istorines mūsų šalies kovas, kai šventųjų užtarimas, ypač šv. Kazimiero, Lietuvos globėjo, padėdavo nugalėti kur kas galingesnį priešą.

Arkivyskupas G. Grušas taip pat pažymėjo, kad esti įvairių pašaukimų ir kiekvienas iš mūsų maldoje turime išgirsti, kur Dievas kviečia save tobuliausiai išpildyti – kariuomenėje, kunigystėje, pašvestajame gyvenime ar šeimoje – kartais esą skaudu stebėti, kai Santuokos sakramentas redukuojamas tik į sutartį gyventi kartu po vienu stogu, pamirštant, kai tai sandora ne tik su kitu asmeniu, bet ir su Dievu.

„Melskime šiandien, kad būtume Dievo bendradarbiai pagal Jo valią ten, kur jis kviečia mus būti, kad ne tik dalyvautume gyvenimo ir širdies kovoje prieš blogį, bet su Juo tą kovą ir laimėtume“, – viltingai homiliją baigė pamokslininkas.

Telšių vyskupijos kurijos informacija
Nuotr. Jurgio Mankausko