Aktualu
2020 m. liepos mėnesio 4 dieną, šeštadienį, visą dieną melstasi už Carito, Maltos ordino, Raudonojo kryžiaus organizacijas, samariečius, senelių namuose gyvenančius ir ten besidarbuojančius, visus socialinius darbuotojus. Ši atlaidų diena taip pat buvo skirta ir Palangos dekanato tikinčiųjų bei kunigų piligrimystei. Pagrindinėms tos dienos 12 val. Šventosioms Mišioms vadovavo Telšių vyskupijos vyskupas Algirdas Jurevičius, koncelebravo ir pamokslavo Liepojos vyskupijos vyskupas, Latvijos vyskupų konferencijos primininkas vyskupas Viktors Stulpins bei nemažas iš įvairių Lietuvos parapijų atvykę kunigai. Šventosiose Mišiose, kurias tiesiogiai transliavo Marijos radijas ir Telšių vyskupijos YouTube kanalas, giedojo Palangos miesto kultūros centro kamerinis choras, vadovaujamas Edmundo Jucevičiaus, jam pritarė pučiamųjų kvintetas.
Šventoriuje ir šalia Žemaičių Kalvarijos kultūros centro buvo savanorių palapinės, piligrimams buvo dalinama informacija apie Carito ir kitų organizacijų veiklą, jie vaišinami arbata ir kava, buvo bendraujama su į palapines užeinančiaisiais.
Šventųjų Mišių pradžioje Telšių vyskupijos ganytojas pasidžiaugė susirinkusiaisiais bei meilės darbus dirbančiaisiais ir pakvietė visus ne tik tuos darbus daryti, bet ir nuoširdžiai nuolat už juos melstis.
Vyskupas svečias sakydamas pamokslą dalinosi įžvalgomis lenkų kalba, o vertėjavo vyskupas Algirdas Jurevičius. Pamokslininkas kalbėjo apie Dievo Motiną Mariją kaip malonės liudytoją. Marija yra stebuklo priežastimi, nes Kanos vestuvėse ji pakviesta kaip svarbiausia viešnia ir tampa stebuklo „organizatore“, nes kreipiasi į savo Sūnų, primindama svarbą pagelbėti jaunai, bėdoje atsidūrusiai šeimai. Ji moko daryti, ką Jis lieps ir tampa dvasinio gyvenimo motina ir mokytoja. Ji moko nuolankumo, tikėjimo ir pasitikėjimo kelio ir veda mus į pergalę. Ji moko daryti viską, ko Dievas nori, kad darytume. Tokiu būdu gimsta tikrasis santykis ir taip pažįstame stebuklo tikrovę savo gyvenimo kelyje.
Tos pačios dienos vakare Bazilikoje vyko Švenčiausiojo Sakramento adoracija, trukusi visą naktį ir kurią tiesiogiai transliavo Marijos radijas.
Liepos mėnesio 5 dieną, sekmadienį, per visas Šventąsias Mišias melstasi už šeimas bei besiruošiančiuosius priimti santuokos sakramentą. Ši diena ypatinga – pagrindinė atlaidų diena, Didžiąja Kalvarija vadinama. Tas metas buvo skirtas Klaipėdos dekanato tikinčiųjų ir kunigų piligrimystei, o 12 val. pagrindinėms Šventosioms Mišioms vadovavo ir jose pamokslavo apaštalinis nuncijus Pabaltijui arkivyskupas Petar Antun Rajič. Koncelebravo Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas, Telšių vyskupijos ganytojas Algirdas Jurevičius, Marijos radijo direktorius kun. Saulius Bužauskas bei būrys kitų kunigų, ne tik iš Klaipėdos dekanato. Šventosiose Mišiose, kurias tiesiogiai transliavo Lietuvos televizija ir Marijos radijas, giedojo Klaipėdos Šventojo Kazimiero parapijos sumos choras, vadovaujamas vargonininko Mindaugo Gudžiūno. Iškilmingai liturgijai patarnavo Kauno kunigų seminarijos klierikai.
Šv. Mišių pradžioje visus gausiai susirinkusius piligrimus bei Lietuvos televizijos žiūrovus ir Marijos radijo klausytojus pasveikino Telšių vyskupijos ganytojas, pasidalindamas džiugia žinia, jog nuo šiol Žemaičių Kalvarijos Kalnų šimtametė tradicija tapo įtrauka į Lietuvos kultūros nematerialaus paveldo registro sąvadą ir pakvietė visus susipažinti su šiuo dokumentu, per visus Didžiuosius Žemaičių Kalvarijos atlaidus rodomu Bazilikoje.
Sakydamas pamokslą apaštalinis nuncijus kalbėjo: „Tebus pagarbintas Jėzus Kristus!
Brangūs broliai ir seserys Kristuje,
Esu laimingas būdamas šiandien čia su Jumis ir norėčiau pradėti dėkodamas Dievui, Mūsų Viešpačiui, už šią galimybę vadovauti šioms Šventosioms Mišioms man pirmą kartą lankant šią svarbią Telšių vyskupijos Šventovę Žemaičių Kalvarijoje. Perduodu savo širdingus sveikinimus Jūsų Naujajam vyskupui Algirdui Jurevičiui, kurį dar kartą sveikinu su paskyrimu Žemaičių vyskupu. Tikiuosi, jog dar nepamiršote savo prieš tai buvusio vyskupo Jo Ekscelencijos Kęstučio Kėvalo, kuris dabar yra Kauno Arkivyskupas ir šia proga Jį taip pat sveikinu. Šilčiausi sveikinimai (kitiems vyskupams) visiems kunigams, vienuoliams ir vienuolėms, ir visiems tikintiesiems - broliams ir seserims Kristuje, esantiems čia, prie televizorių ekranų ar prie radijo imtuvų. Aukoju šias Šventąsias Mišias Šventojo tėvo intencijomis, už visus Telšių vyskupijos ir Bažnyčios Lietuvoje reikalus. Taip pat Mišiose meldžiuosi Jūsų asmeninėmis ir jūsų šeimų intencijomis, kad Viešpats iš savo begalinio gailestingumo mūsų visų pasigailėtų ir iš savo dosnumo apdovanotu mus Dieviškąja Malone.
Kristaus Kryžius visada buvo prieštaravimo ženklas nuo pat Jėzaus nukryžiavimo Jeruzalės Kalvarijoje dienos iki šių dienų. Kai kurie net ir šiandien piktinasi, tuo, kad Dievas apsireiškė žmogiškame kūne, ištvėrė tokią žiaurią mirtį nuo žmogaus rankos. Kiti galvoja, jog Kryžius pasauliui yra visiška kvailystė, pasauliui, kuriame mes gyvename, kuris veikia pagal galingųjų taisykles. Bet mums Katalikams ir visiems krikščionims, jis visada liks didžios Dievo meilės ženklas pasauliui ir žmonijai. Kryžius – tai aukščiausias Dievo apsireiškimas. Būti nukryžiuotam ant Kryžiaus yra tai, kuo Dievas iš savo meilės žmonijai dalijasi su tais, kurie yra nukryžiuoti savo gyvenime.
Dievas taip mylėjo pasaulį, jog atidavė už jį savo vienatinį Sūnų. Tarp žodžių „Dievas“ ir „pasaulis“ yra didžios Dievo meilės pasauliui išraiška. Tai labai drąsina. Dievas myli pasaulį ir visą savo kūriniją. Todėl atpirkimas yra faktas, jog Jis mus myli, bet ne kad mes Jį mylime. „Ne todėl mes esame krikščionys, kad mylime Dievą. Mes esame krikščionys dėl to, jog tikime, kad Dievas myli mus“. (D. Sardel)
Dievo ir pasaulio susitikimo vieta yra Kryžius. Kryžius yra tai, kas kelia pasaulį į Dangų ir nuleidžia Dangų ant žemės. Paraidžiui tai kryžiaus kelias, kelias pilnas iššūkių, sunkumų ir kentėjimų, ir visa tai dėl to, jog padarytų mus geresniais vyrais ir moterimis, Dievo sūnumis ir dukterimis.
Kryžius yra vienintelis tikras ženklas, kuris atneša į žemę Dievo galybę. Tai reiškia tarnauti, o ne kad jam būtų tarnaujama, išgelbėti, bet ne pasmerkti, paaukoti gyvenimą, bet ne sunaikinti jį.
Kryžius taip pat yra tikrasis žmonijos įvaizdis. Tikras žmogus nėra tas, kuris kaupia turtus ir galią, kuris gyvena žiaurumu ir naikina gyvenimą, bet tas, kuris yra pajėgus atiduoti save kaip didžiausią dovaną, tapdamas broliu ir seserimi kiekvienam, kuris myli iki mirties, keldamas savo maldas į Dievą ir aukodamas savo kentėjimus, kad atiduotų save į Jo mylinčias rankas. Taip, kaip Jėzus darė prieš mirtį ant kryžiaus. „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią“ (Lk 23:46).
Kryžiaus kelias, kuriuo eidami meldžiamės čia, Žemaičių Kalvarijoje, nėra vien tik pagarbus Kristaus kančios ir mirties prisiminimas, bet taip pat ir mus vis giliau su Juo jungianti jungtis, per mūsų pačių gyvenimo kentėjimus ir kryžius. Dvidešimt Kryžiaus kelio stočių mums primena, tuos dvidešimt praėjusių amžių nuo tos Išganymo dienos Jeruzalės Kalvarijoje, kai mūsų Viešpats Jėzus atidavė savo gyvybę už visos žmonijos nuodėmių atpirkimą ir sugrąžino mums amžinąjį gyvenimą. Jau daugiau nei šešis šimtus metų Lietuvos Katalikai buvo gyvieji Kristaus įsteigtos Bažnyčios nariai, pasitikintys Šventuoju Petru ir jo įpėdiniais, Popiežiais. Per daugelį kentėjimų ir persekiojimų savo istorijoje, Lietuvos Katalikai suprato gilią kryžiaus reikšmę ir kaip ir kiti tikintieji Kristumi yra pakviesti atsisakyti savęs, pasiimti savo kryžių ir sekti Jėzų.
Dėl šios priežasties, Bažnyčia Lietuvoje visada buvo glaudžiai susijusi su Kryžiumi. Tai iš tiesų Kryžių šalis, ne tik dėl šios šventovės ar Kryžių Kalno prie Šiaulių, bet dėl visų, didelių ir mažų, kryžių žyminčių mūsų gyvenvietes ir namus; dėl tų kryžių, kuriuos nešė jūsų protėviai tam, kad išsaugotų Katalikų tikėjimą ir savo tautinį lietuvių identitetą. Tvirtas jūsų protėvių tikėjimas tikrai buvo gera sėkla, pasodinta jūsų mylimoje šalyje, per tuos amžius palaistyta nesuskaičiuojamų maldų ašaromis ir daugybės aukų krauju, davė gerą derlių – religinę ir civilinę laisvę, o tai yra pagrindas nepriklausomai ir demokratinei valstybei ir visuomenei, kuri egzistuoja šiandien, kurioje religijos laisvė ir žmogaus teisės yra gerbiamos ir puoselėjamos.
Mes dėkojame savo Dangiškajam Tėvui už Jo dovaną - sūnų Jėzų Kristų ir už tai, kad atsiuntė Šventąją Dvasią savo Bažnyčiai. Atnaujinkime šiandien savo pažadus Dievui išlikti Jam ištikimais, kaip gyvieji akmenys ir aktyvūs Katalikų Bažnyčios nariai, kurie nebijo kryžių, kuriuos turime nešti savo gyvenimuose, kad išsaugotume savo religiją ir laisvę. Tegul Švenčiausioji Mergelė Marija, Dievo Motina, kuri čia gerbiama kaip Krikščioniškų Šeimų Karalienė, nepaliauja mus užtarti, tiek gerais, tiek sunkiais laikais. Ypatingai teužtaria mūsų šeimas ir visus ieškančius Dievo ir Jo malonių sau, Bažnyčiai ir savo šaliai, kad taptume tikri Kristaus mokiniai ir liudytojai šiandien ir ateityje“.
Po Šventųjų Mišių visi trys ganytojai kartu su piligrimų pulku keliavo Kryžiaus Keliu, buvo nešama Didžioji Šventojo Kryžiaus relikvija, didžiausia Pabaltijyje ir ja kiekvienoje stotyje laiminami žmonės. Ši Kryžiaus relikvija iškilmingai įnešta į tuometinę Žemaičių Kalvarijos bažnyčią 1649 m. per didžiuosius Žemaičių Kalvarijos atlaidus sekmadienį po liepos mėnesio 2 dienos ir taip iškilmingai buvo paminėtas Kryžiaus kelio įkūrimo dešimtmetis. Relikviją tada padovanojo Liubline įsikūrusio dominikonų vienuolyno vienuoliai, tuo metu Žemaičių Kalvarijoje esantiems dominikonams. Nuo to laiko, primenant šiuo ypatingu įvykius, sekmadienis po liepos mėn. 2 dienos visada yra pagrindinė atlaidų diena, Didžiąja Kalvarija vadinama.
Kan. Andriejus Sabaliauskas
