Aktualu

 Liepos 8 dieną Šventovėje melstasi už sergančiuosius bei „Caritas“ organizaciją. Diena atlaiduose buvo skirta Telšių dekanato tikinčiųjų piligrimystei. Nuo pat ryto į Žemaičių Kalvariją tą dieną rinkosi karitiečiai iš visų Telšių vyskupijos parapijų ir piligrimas pristatė savo veiklą, dalino rašytinę informaciją apie vykdomą kilnią misiją, vaišino piligrimus arbata ir ką tik iškeptais blynais.

Pagrindinėms tos dienos Šventosioms Mišioms vadovavo Kauno arkivyskupas emeritas Lionginas Virbalas SJ, koncelebravo Telšių vyskupijos ordinaras vyskupas Kęstutis Kėvalas, vyskupas emeritas Jonas Boruta SJ, Telšių vyskupijos „Caritas“ kapelionas, Rietavo parapijos klebonas kun. Antanas Gutkauskas, būrys kunigų ir įvairių Lietuvos vyskupijų. Šventosiose Mišiose giedojo Telšių Švč. M. Marijos Ėmimo į Dangų (Mažosios) bažnyčios votyvos choras, vadovaujamas vargonininkės Ernestos Dargužienės.

Sakydamas pamokslą arkivyskupas emeritas L. Virbalas SJ kalbėjo: Mieli ir gerbiami ligoniai, įvairias negalias patiriantys, vargstantys – Dievas yra ypatingai arti jūsų. Sveikinu Caritas žmones, vadovaujančius, o tuo pačiu pašauktus tarnauti visuomenėje ir valstybėje bei Bažnyčioje, visus susirinkusius. Švenčiame šv. Mišias Žemaičių Kalvarijoje – jas galime pavadinti susitikimo švente. Esame susirinkę iš įvairių vietų, parapijų, džiugu būti kartu. Bet jei Mišios būtų vien paprastas žmonių susitikimas, nesiskirtų nuo kitų suėjimų. Šis susitikimas daug didesnis ir svarbesnis, nes tai mūsų ypatingas susitikimas su Jėzumi. Klausomės Jėzaus ir džiaugiamės Jo buvimo su mumis, mokomės iš Jo.

Po Mišių eisime Kryžiaus kelią, sekdami Jėzaus kančios keliu, atmindami Jį. Tai ne tik Jėzaus kančios takas, bet ir Jo susitikimai su žmonėmis. Esmingiausi, svarbiausi, nes testamentiniai susitikimai. Daug žmonių buvo šalia Jėzaus: Jį nuteisęs Pilotas, negailestingi kareiviai, smerkiantys ir besityčiojantys tautos seniūnai. Bet buvo ir Simonas Kirenieties, Veronika, besigailintis nusidėjėlis. Žinoma, Jėzų iki pat mirties ant kryžiaus lydėjo Jo Motina Marija.

Mes mokomės iš Jėzaus. Mišios, Eucharistija ir Kryžiaus kelias – šiandienos mūsų mokykla kaip sutikti žmones: draugiškus, palankius ir priešiškai nusiteikusius arba mums nesimpatiškus. Nė vienas negalime gyventi atskirai nuo kitų, daug žmonių sutinkame kiekvieną dieną. Žmonių susitikimai būna labai įvairūs, kaip ir žmonės būna įvairūs. Yra valdantys ir įsakinėjantys. Yra galingieji, turtingieji ir todėl turintys didžiulę įtaką. Yra tie, kurie prašo pagalbos. Kaip mes sutinkame kitus žmones?

Prieš kelias savaites Prancūzijoje mirė Žanas Vanje – žmogus įkūręs „Arkos“ bendruomenę, kurioje kartu gyvena savanoriai ir bičiuliai, t. y. proto negalią turintys ir jiems padedantys žmonės. Dabar visame pasaulyje yra apie 130 tokių bendruomenių.

Įstrigo vienas Žano Vanje liudijimas. Jis kalbėjo, kad gyvename visuomenėje, kurioje vertinama galia, grožis ir sugebėjimai. O tais, kurie sugeba mažiau ar atrodo, kad mažiau turi dovanų, siekiama atsikratyti. Tokia yra mūsų kultūra – galios ir individualios sėkmės kultūrai. Kiekvienas stengiasi kopti aukštyn siekdamas karjeros, pinigų. Mūsų kultūra, aplinka teigia, kad turiu būti galingesnis už savo kaimyną. Bet siekdamas būti galingesnis neišmokstu dalintis su žmonėmis, o statau save aukščiau kitų.

Kaip tai galėtume pakeisti? Prisimindami, kad esame su kitais, kad esame vienos didelės šeimos dalis. Turėtume siekti ne įgyti galią, o ją prarasti, jos netekti. Juk būtent taip darė Jėzus – nusižemino tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.

Dvasiškai tai reiškia būti arti žmonių, kurie buvo atmesti. Taip nuverčiama siena, kuri skiria turtingus ir vargšus. Taip įvyksta susitikimas. O sutikti kitą reiškia, kad aš nesu geresnis už tave, tu nesi geresnis už mane. Mes visi esame Dievo vaikai. Kai nesikliaujame galia ir nesame valdomi noro iškilti, iš tiesų einame link kito. Kai susitinku su kitu savo būties gelmėje, kur nepretenduoju būti geresnis už kitus – ateina išsilaisvinimas. Išsilaisvinimas, kad galėčiau būti savimi pačiu.

Šiandien Žemaičių Kalvarijos atlaiduose ligonių ir Caritas organizacijos diena. „Lietuvos Caritas“ švenčią 30 metų jubiliejų. Meldžiamės už negalios ištiktuosius, ligonius ir Caritas organizacijos narius. Jie tikrai daug nuveikė per visą šį laiką ir lieka labai reikšmingi. Ačiū visiems, kurie nuoširdžiai darbuojasi. Linkiu, kad visi įsitrauktume į artimo meilės tarnystę.

Kartais gali kilti pagunda manyti, kad neįgalieji, stokojantys, ligoniai yra kaip tam tikra našta, kurią būdami kultūringi, pažangios visuomenės nariai turime nešti, mūsų pareiga jiems padėti, negalime jų atstumti ar tuo labiau jais atsikratyti. Jie yra tarsi privaloma užduotis. O Caritas – tai žmonės, kurie tuo užsiima ir, ačiū Dievui, tada aš galiu jaustis gerai, nes vieną kartą per metus paaukoju Caritui.

Ne. Būtų visiškai klaidinga taip žiūrėti. Nebūtume krikščionys, nebūtume Kryžiaus keliu ėjusio Mokytojo sekėjai. Jis mus kviečia susitikti, eiti kartu. Ne mes „sveikieji“, o tuo pačiu ir galingieji turime dėl kitų ką nors daryti, o susitikti ir vienas kitam padėti, praturtinti vienas kitą.

Kiekvienas asmuo nepakartojamas ir apdovanotas Dievo.

Kiekvienas turi savo dovaną dėl kitų. Susitikimas – kai kiti padeda man atskleisti dovanas savyje. Popiežiaus Pranciškaus praėjusiais metais Vilniuje jaunimui kalbėjo: „Esame krikščionys ir norime siekti šventumo. Siekite šventumo pradėdami nuo susitikimo ir bendrystės su kitais žmonėmis, būkite dėmesingi jų poreikiams“. Popiežius minėjo, kad savo tapatybę atrandame, kai keliaujame kartu, kovojame kartu, mylime kartu. Kai priklausome šeimai, tautai“.

Šv. Mišios ir Kryžiaus kelias – ne vien būti, giedoti ir tarsi dvasiškai lieti ašaras dėl Jėzaus prieš du tūkstančius metų patirtos kančios bei pažeminimo. Nemanau, kad Jis to norėtų

Čia mokomės Jėzaus žvilgsnio, Jo buvimo su kitais – pamatyti kitus ir leisti, kad kiti žvelgtų į mus. Juk per juos pats Jėzus žvelgia į mus. Tegul visa šios dienos malda būna mūsų meilės mokykla.

Po Šventųjų Mišių karitiečiai, piligrimai, lydimi vyskupų ir kunigų, laiminami didžiąja Šventojo Kryžiaus relikvija apmąstė Kristaus kančią, giedojo Kalnų giesmes, klausėsi sakomų pamokslų. Po Kalnų, Bazilikoje buvo dėkojama Telšių vyskupijos „Caritas“ direktorei Jūratei Damanskienei, kuri savo ruoštu dėkojo karitiečiams iš įvairių Telšių vyskupijos parapijų, jiems buvo įteikti padėkos raštai bei atminimo dovanėlės.

Po visų pamaldų Žemaičių Kalvarijos parapijos namuose vyko nuotaikinga agapė.

 

iš Žemaičių Kalvarijos kan. Andriejus Sabaliauskas