Žemaičių Kalvarijos Šventovė. Į pirmą puslapį

Pamaldų tvarka Žemaičių Kalvarijos bazilikoje Didžiųjų Žemaičių Kalvarijos atlaidų programa 2016 m. liepos 1–12 d.

Jono Pauliaus II piligrimų kelias

Aktualu

Ištrauka iš konferencijos „Santuokos Sakramentas iš bažnytinės teisės pusės“
Paskelbta: 2012-05-10 10:26:44

Ištrauka iš 2012 m. balandžio 28d. Šilalėje TVŠC vadovų tarybos posėdžio metu skaitytos konferencijos

 

Pasaulyje yra vyrai ir moterys. Dievo valia šeima – vyras ir žmona. Žmogus yra Dievo kūrinys, kurio uždavinys daugintis ir užpildyti Žemę. Kristus atstatė santuokos neišardomumą, dalyvaudamas vestuvėse ir parodydamas, kad ką Dievas sujungė, žmogus teneišskiria. Dievo valią, kurią Kristus patvirtino, patvirtino ir Apaštalas Paulius. Kristus vis teikia malonę šeimoms, todėl yra galimybė meilės atnaujinimui. Bažnyčia santuoką laiko vienu iš 7 Sakramentų. Pagrindinis santuokos tikslas – vaikų gimdymas ir auklėjimas bei tarpusavio meilė ir pagalba. Tai ne tik materialiniai dalykai, bet ir dvasinis tobulėjimas. Visuose dokumentuose Bažnyčia akcentuoja, kad krikščionių santuoka yra Sakramentas. Šventimų Sakramentas – kunigystė ir santuoka yra skirti skleisti Dievo karalystę Žemėje. Tai labiau teologinė Santuokos sakramento pusė, tačiau čia esama ir tesinių normų aspekto.

Ieškant teisinių normų klausiame: kas yra santuoka? Bažnyčia nemažai teisnių normų perėmusi iš romėnų teisės. Santuokos, atsivėrimo Dievo malonei, esmė – neatšaukiama sutartis, sudaryta visam gyvenimui. Sutarties esminis elementas yra santuokinis abiejų pusių sutikimas – tai vidinis aktas.Vidinė nuostata išreiškiama ir išoriškai, kunigo akivaizdoje, stovint prie altoriaus, laikant vienas kito ranką ir duodant priesaiką. Sutartis, pareikšta bent dviejų liudininkų ir dvasininko, kvalifikuoto Bažnyčios liudininko (vyskupo, kunigo ar diakono) akivaizdoje, yra neatšaukiama santuokinė sutartis – gimdyti ir auklėti vaikus, siekiant gėrio. Bažnyčios atstovas palaimina jaunuosius, tuo metu ir patvirtinama santuoka. Dvasininkas, laimindamas santuoką, Bažnyčios vardu prašo pareikšti sutikimą, palaimina žiedus, jaunuosius.

Sielovadiniai aspektai irgi yra labai svarbūs. Bažnyčios sielovadinis rūpinimąsis pasireiškia per įvairias institucijas, viena iš jų yra šeimos centrai.

Norint sudaryti santuoką, kai nors vienas iš poros nepriklauso krikščioniškam tikėjimui, visų pirma reikia žiūrėti į Kanonų teisės kodeksą – teisyną, kuriame surašytos pagrindinės Bažnyčios gyvenimo taisyklės. Būtina išsiaiškinti ar nėra santuokai kliūčių, kaip pvz. besitęsiantis ankstesnės santuokos ryšys. Kanone surašyta 12 santuokos kliūčių, vienos yra pašalinamos, kitos ne.

Kanonas, be vietos Ordino dispensos, santuoką su nekrikštytu asmeniu absoliučiai nedraudžia, bet jos bus negaliojančios be vyskupo duotos dispensos. Tokiu atveju reikia pripažinti santuokos vienumą ir neišardomumą, jei nekrikštytas asmuo raštiškai sutinka, kad santuoką pripažįsta iki gyvos galvos. Šiai porai parapijos klebonas turės gauti dispensą (skirtingo tikėjimo kliūtis), pora turės ruoštis santuokai savo dekanato šeimos centre ir gaus kanoninę sutartį – santuoką, bet tai nebus santuokos Sakramentas. Bažnyčia tik abiejų pakrikštytų santuoką laiko Sakramentu. Kai vienas nekrikštytas, tada sudaroma Bažnytinė sutartis, kuri, sudaryta pagal Bažnyčios formą, yra tikra ir teisinga. Tai yra santuokos palaiminimas, po kurio, katalikiškoji pusė turi teisę gyventi Bažnytinį gyvenimą. Kai nekrikštytas išklausys metinę katechezę, pasikrikštys, tada bus pakeičiamas ir pagilinamas santuokos motyvas ir santuoka taps sakramentinė.

 

dr. kan. A. Genutis

aukštyn