Žemaičių Kalvarijos Šventovė. Į pirmą puslapį

Pamaldų tvarka Žemaičių Kalvarijos bazilikoje Didžiųjų Žemaičių Kalvarijos atlaidų programa 2016 m. liepos 1–12 d.

Jono Pauliaus II piligrimų kelias

Aktualu

Liepos 3 dieną melstasi už „Caritas“ organizaciją bei visus sergančiuosius
Paskelbta: 2018-07-09 00:18:04

2018 m. liepos 3 dieną Didžiųjų Atlaidų metu melstasi už visus „Caritas“ savanorius ir sergančiuosius. Ši diena taip pat buvo skirta ir Skuodo dekanato tikinčiųjų piligrimystei. Pagrindinėms 12 val. Šv. Mišioms vadovavo Kauno arkivyskupas metropolitas Lionginas Virbalas SJ, koncelerbavo Telšių vyskupijos vyskupas ordinaras Kęstutis Kėvalas, emeritas vyskupas Jonas Boruta SJ ir nemažas būrys kunigų ne tik iš Skuodo dekanato. Šv. Mišiose giedojo Skuodo Švč. Trejybės parapijos sumos choras, vadovaujamas vargonininko Bronislovo Anužio. Šv. Mišias tiesiogiai transliavo Marijos radijas.

Šv. Mišių pradžioje visus susirinkusius pasveikino Telšių vyskupijos vyskupas ordinaras K. Kėvalas. Ganytojas pasidžiaugė veikliosios meilės misionieriais ir pagarsino „Caritas“ savanorius, atvykusius į Atlaidus iš Klaipėdos, Mažeikių, Tauragės, Skuodo, Rietavo, Šilutės, Telšių ir kitų vietovių. Vyskupas taip pat pasveikino ir Motinos Teresės seseris iš Kretingos ir Skuodo 307 – osios kuopos šaulius.   

Sakydamas pamokslą arkivyskupas kalbėjo: „Mieli broliai ir seserys, atvykome į Žemaičių Kalvariją švęsti didžiųjų atlaidų. Čia minime ir pagerbiame Mergelę Mariją – Šeimų Karalienę. Taip pat kasdien apmąstome Kristaus kančią eidami Kalvarijas. Galėtume pasakyti – ateiname, kad palydėtume kryžių nešantį Jėzų ir stotume po kryžiumi kartu su Jo Motina Marija. Tai sunki valanda, išbandymo ir kančios valanda. Bet drauge ji moko vilties ir ugdo pasitikėjimą. Juk Kristus Jėzus – mūsų viltis!

Praėjusį sekmadienį Šventojo Rašto skaitinys iš Išminties knygos mums priminė vieną esminę tiesą: „Pasaulyje Dievas mirties nesukūrė, jisai nesidžiaugia, kad žūsta gyvieji. Jis visa sukūrė vien tam, kad gyventų“. Taigi Dievas sukūrė mus ne tam, kad išnyktume, kaip dūmas, o kad amžinai gyventume.

Jeigu pagalvotume, ko mums labiausiai reikia, ko daugiausiai prašome iš Dievo, trumpai galėtume pasakyti: „Kad gyventume, kad mūsų ir kiekvieno žmogaus gyvenimas būtų geras“.

·         Kai sergame – prašome sveikatos;

·         kai būnam pasimetę, nebežinom ką toliau daryti – meldžiame šviesos, aiškumo, gero sprendimo;

·         naujo etapo pradžioje, pvz., sukūrus šeimą, pradėjus naują darbą – norime sėkmės.

·         Net ir mirties akivaizdoje mūsų karščiausias troškimas – kad tie, su kuriais atsisveikiname, amžinai gyventų pas Dievą.

 

Jei Dievas „visa sukūrė vien tam, kad gyventų“ galime drąsiai kreiptis į Jį kiekvienas su savo prašymais ir troškimais.

 

Šiandien Žemaičių Kalvarijos atlaiduose – maldos už ligonius ir Caritas darbuotojus diena. Sergantys labai reikalingi Dievo pagalbos, o visi, kurie padeda kitiems „dėl Dievo meilės“, patys patyrę Dievo pagalbą – verti, kad už juos pasimelstume.

Tikiu, kad Dievo pagalba lydi kiekvieną dieną. Daug žmonių paliudija tai savo pavyzdžiu. Ne taip seniai vienas žmogus man sakė: „Vyskupe, dabar gyvenu lyg antrą gyvenimą. Liga buvo tokia, kad niekas jokios vilties nebedavė, bet meldžiausi – ir štai jau kiek metų toliau gyvenu. Dievas pakėlė iš ligos ir Jam esu dėkingas“. Sakiau: „Džiaukis, dėkok ir žinok, kad jei Dievas leidžia toliau gyventi, reiškia Jis turi tau užduotį. Tavo gyvenimas yra prasmingas“.

Šių metų pradžioje buvo oficialiai patvirtintas 70-as Liurde įvykęs stebuklingas pagijimas. 2008 m. į Liurdą atvykusi prie vežimėlio prikaustyta prancūzė vienuolė staiga visiškai pagijo ir galėjo laisvai vaikščioti. Pastarąjį dešimtmetį ji turėjo pereiti intensyvius daugybės medikų, psichiatrų patikrinimus ir jie nerado jokio paaiškinimo šiam išgijimui. Dabar ši vienuolė su savo kuklia, santūria šypsena pati lanko nepagydomus ligonius ir jie sako jai: „Kada ateini, mums būna gera“.

Vis dėlto puikiai žinome, kad Jėzus gimė ir gyveno žemėje, ne tam, kad išgydytų kelis aklus ar luošus žmones ir ne tam, kad padarytų nebereikalingas medicinos paslaugas. Jis nori visus žmones išgelbėti, išganyti, atverti vartus pas Tėvą, suvienyti su Dievu. Tai vis mūsų menki bandymai žodžiais išreikšti tai, kas mus pranoksta, bet ko ilgimės ir trokštame. Prisikėlęs Viešpats mums teikia prisikėlimo viltį. Ja gyvename įveikdami didžiausius išbandymus ir sunkumus.

Labai reikia šio žvilgsnio į prisikėlusį Kristų, į Jo Motiną, kuri paimta į Dangų mus užtaria. Tada ir liga bei kančia įgauna kitą prasmę. Popiežius Pranciškus šiais metais susitikęs su ligoniais priminė, kad Jėzui liga niekada netrukdė susitikti su žmonėmis. Priešingai, Jis mokė, kad žmogus visada brangus, visada turi orumą, kurio niekas, net ir liga negali panaikinti. Trapumas nėra blogis. Liga atskleidžia mūsų trapumą, bet neturi leisti mums užmiršti, kad Dievo akyse mūsų vertė visada lieka begalinė. Liga mums kaip tik gali duoti progą susitikti vienas su kitu, dalintis, parodyti solidarumą. Būtent tai ligoniai pirmiausia patirdavo iš Jėzaus. Jie jautėsi išklausyti, gerbiami, mylimi. Popiežius užtikrino, kad nė vienas neturi jaustis vienišas, tapęs našta. „Jūs esate brangūs Dievo akyse, esate brangūs Bažnyčios akyse“, – sakė Pranciškus ligoniams. 

Malda už ligonius, o taip pat už Dievo meilę konkrečiais darbais rodančius Bažnyčios žmones reikalinga ne tik tam, kad juos Viešpats sustiprintų, išgydytų, jiems padėtų. Ji būtina ir mums visiems – kad suvoktume žmogaus gyvybės didingumą. Ne jėgos, pasiekimai ar titulai suteikia vertę, o amžinybės sėkla, duota kiekvienam – net dar negimusiam, net pačiam silpniausiam. Tačiau gyvybė ir gyvenimas paniekinami ne tik kai nepadedama ligoniams, bet ir tada, kai nesiskaitoma su kiekvienu žmogumi, kai apgaudinėjama, siekiama savo naudos, kai viešai skelbiamos melagingos naujienos, siekiama apgauti, suklaidinti. Mes, krikščionys turime stulbinančią žinią pasauliui. Ji nėra nauja, bet ją reikia nuolat priminti. Jei Dievas dėl mūsų tapo žmogumi ir mirė ant kryžiaus, tai žmogus tenedrįsta paniekinti kito žmogų.

Nuolatinės konkurencijos, visko vertinimo naudos mastu mums taip reikia šio asmens orumo priminimo. O dar labiau Dievo meilės, su kuria galime būti žmonės ir prasmingai išgyventi kiekvieną susitikimą, kiekvieną darbą ir net kiekvieną ligą ar sunkumą.

Šv. Mišių pabaigoje vyskupas K. Kėvalas visų susirinkusiųjų vardu pasveikino arkivyskupą artėjančio gimtadienio proga ir palinkėjo ištvermės ir tvirtybės ypač ruošiantis popiežiaus Pranciškaus vizitui Lietuvoje, nes, kaip žinia, rugsėjo 23 dieną popiežius lankysis ir Kaune. Sveikinimus palydėjo choro ir Bazilikos maldininkų skambus „Ilgiausių metų“.

Po Šv. Mišių arkivyskupas vadovavo Kalnų procesijai, kurios metu laimino tikinčiuosius Didžiąja Kryžiaus Relikvija.

Tos pačios dienos 19 val. vakaro Šv. Mišioms vadovavo ir pamokslą piligrimams pasakė Telšių vyskupijos vyskupo generalvikaras kan. Vilius Viktoravičius. Tos dienos vakarinėse Šv. Mišiose meldėsi iš Kauno atvykę keliaujančiosios pašaukimų stovyklos piligrimai, vadovaujami kunigo Vincento Lizdenio. Šv. Mišias tiesiogiai transliavo Marijos radijas. 

nuotrauka klier. Sauliaus Urbono

nuotrauka klier. Sauliaus Urbono

nuotrauka klier. Sauliaus Urbono

nuotrauka klier. Sauliaus Urbono

nuotrauka klier. Sauliaus Urbono

  

Kan. teol. lic. Andriejus Sabaliauskas

aukštyn